Kodėl vaikai, žaidžiantys futbolą, dažnai yra plokščiapėdžiai? Gydytojo komentaras

Futbolas – vienas populiariausių vaikų sportų Lietuvoje. Jis lavina koordinaciją, ištvermę, komandinį darbą. Tačiau gydytojų kabinetuose vis dažniau girdimas klausimas: ar futbolas gali pakenkti vaiko pėdoms ir skatinti plokščiapėdystę?

Vaikų plokščiapėdystė – kada tai normalu?

Iki maždaug šešerių metų dauguma vaikų turi plokštesnes pėdas – tai fiziologiška, nes skliautas dar tik formuojasi. Statistika rodo, kad:

• 3–6 metų amžiaus grupėje plokščiapėdystė nustatoma iki 40–45 % vaikų;
• 10–12 metų – jau tik apie 15 %;
• paauglystėje ji išlieka maždaug 4–5 % atvejų, priklausomai nuo populiacijos.

„Daugeliu atvejų tėvai neturėtų per anksti nerimauti. Problema atsiranda tada, kai skausmai ar nuovargis dažnėja vyresniame amžiuje,“ – sako vaikų ortopedas-traumatologas Mindaugas Jasiukevičius.

Futbolo bateliai – patogumas prieš funkciją?

Futbolo bateliai yra siauri ir standūs, todėl riboja pirštų judesius. Tyrimai rodo, kad apie 25–30 % jaunųjų futbolininkų avi per ankštus batelius, o tai siejama su nuospaudomis, pirštų deformacijomis ar hallux valgus pradžia.

„Iš praktikos galiu pasakyti, kad nemaža dalis vaikų futbolininkų, kurie ateina pas mane į konsultaciją, būna plokščiapėdžiai. Jie dažniausiai skundžiasi nuovargiu ar pėdų skausmu po treniruočių. Reikia suprasti, kad į gydytoją paprastai kreipiasi tie, kurie turi problemų – tai nereiškia, jog visi futbolą žaidžiantys vaikai yra plokščiapėdžiai,“ – pabrėžia Mindaugas Jasiukevičius.

Futbolo judesių biomechanika – kodėl labiausiai apkraunama vidinė pėdos pusė?

Futbolas išsiskiria judesiais, kurie nuolat reikalauja greičio, tikslumo ir kontrolės. 70 % techninių veiksmų – perdavimai, kamuolio stabdymas, smūgiai trumpais atstumais – atliekami vidine pėdos puse. Tai biomechaniškai patogiausia zona, nes yra plati, tiesi ir leidžia geriausiai kontroliuoti kamuolį.

Kaip tai veikia pėdą?

• • Atraminės pėdos padėtis. Smūgio ar perdavimo metu atraminė pėda dažniausiai pasisuka į vidų – tai vadinama pronacija. Tuomet labiausiai apkraunamas pėdos vidinis skliautas.
  • Smūgiuojančios pėdos padėtis. Norint smūgiuoti vidine puse, koja atsukama į išorę, o pėda pasukama taip, kad didžioji atrama tenka vidinei daliai (nuo nykščio iki kulno).
  • Raiščių apkrova. Tokiu judesiu labiausiai įtempiami laivakaulio–kulnakaulio raištis ir pado fascija – pagrindinės struktūros, palaikančios pėdos išilginį skliautą. Jei jos nuolat pertempiamos, skliautas gali nusileisti.
  • Raumenų darbas. Didelę apkrovą gauna užpakalinis blauzdos raumuo, laikantis skliautą, didžiojo piršto atitraukiamasis raumuo ir trumpieji pado raumenys. Jeigu jie silpni – daugiau krūvio tenka raiščiams.

Ilgalaikis poveikis

• • Asimetriškas krūvis. Vidinė pėdos pusė smūgiuojant apkraunama daug daugiau nei išorinė. Tai gali sukelti mikrotraumų kaupimąsi.
  • Pronuojantis judesys tampa įpročiu. Vaikas, daug treniruodamasis, gali pradėti vaikščioti ar bėgti „ant vidinės pusės“, nes tai tampa dominuojantis judesio modelis.
  • Elastingų raiščių problema. Vaikų raiščiai iš prigimties elastingesni nei suaugusiųjų. Tokia sandara leidžia daugiau judesio, bet kartu reiškia, kad skliautas greičiau pasiduoda apkrovai.

Kodėl tai svarbu?

Futbolo technika savaime nėra žalinga – bet kai judesiai nuolat orientuoti į vieną pėdos dalį, ilgainiui formuojasi tam tikri apkrovų modeliai. Vaikams su silpnesniais raumenimis ar elastingesniais raiščiais tai gali lemti, kad pėda atrodys plokštesnė, o skausmai ar nuovargis taps dažnesni.

„Kamuolio valdymas vidine pėdos puse biomechaniškai reiškia nuolatinį vidinio skliauto darbą. Jei raiščiai silpnesni, jie gali neatlaikyti apkrovos, o pėda atrodyti plokštesnė. Todėl futbolininkų tarpe mes dažnai matome pronuojančias pėdas,“ – paaiškina vaikų ortopedas-traumatologas Mindaugas Jasiukevičius.

Kodėl vieni vaikai futbole dažniau turi problemų, o kiti – ne?

Čia veikia vadinamasis atrankos efektas.

• • Standesni, kolageniniai raiščiai. Tokie raiščiai yra mažiau elastingi, todėl geriau išlaiko skliautą ir užtikrina stabilumą. Vaikai su tokia sandara dažniausiai geriau toleruoja futbolo apkrovas ir gali ilgiau žaisti, be jokių skausmų.
  • Elastingesni raiščiai (hipermobilumas). Jie suteikia daugiau judesio, bet mažiau stabilumo. Vaikai, turintys tokias savybes, dažniau skundžiasi pėdų skausmais, nuovargiu ar plokščiapėdyste. Jie dažniau patenka į gydytojų kabinetus ir dažniau pasitraukia iš sporto.

„Futbolą žaisti renkasi vaikai su tvirtesniais raiščiais – jų pėda stabilesnė, todėl jie atlaiko krūvius. O vaikai su per elastingais raiščiais dažniau jaučia skausmus, jiems greičiau formuojasi plokščiapėdystė, tad dažniau tenka kreiptis į gydytojus ir tenka pasirinkti kitą sportą“ – sako gydytojas.

Kas iš tiesų laiko pėdos skliautą?

Pėdos skliautą palaiko ne tik kaulinė struktūra, bet ir raiščiai – spyruoklinis (calcaneonaviculare plantare), pado fascija, ilgasis pado ir deltinis raiščiai – bei raumenys: didžiojo piršto atitraukėjas (m. abductor hallucis), trumpasis pirštų lenkiamasis (m. flexor digitorum brevis) ir užpakalinis blauzdos raumuo (m. tibialis posterior).“ 

„Raiščiai yra tarsi guminės juostos – jie laiko skliautą pasyviai. Bet jei raumenys silpni, visa apkrova gula ant raiščių. Todėl raumenų stiprinimas yra tiesioginė skliauto apsauga,“ – aiškina Mindaugas Jasiukevičius.

Treniruočių krūvis ir dangos

Futbolas – sprogstamųjų judesių sportas. Staigūs šuoliai, stabdymai ir posūkiai ant kietų dangų didina pėdų apkrovą. Iki 40 % jaunųjų futbolininkų bent kartą per sezoną patiria pėdų ar čiurnų skausmus.

„Vaikų kaulai dar auga, jų kremzlės yra minkštesnės. Per didelis krūvis kietose dangose gali sukelti ne tik pėdų, bet ir kelių ar klubų skausmus – tuo dažnai skundžiasi tiek dabartiniai, tiek buvę futbolo mėgėjai bei profesionalai,“ – įspėja gydytojas.

Po treniruotės – pėdai reikia laisvės

Po treniruotės pėdai svarbu atsigauti. Basas vaikščiojimas ar minimalistinė avalynė leidžia raumenims aktyviai dirbti ir sumažina apkrovą raiščiams.

„Pėda turi dirbti, o ne būti visą laiką uždaryta standžiame bate. Po treniruotės rekomenduoju bent dalį laiko praleisti basomis arba su lengva, lanksčia avalyne,“ – pataria gydytojas.

Vitaminas D – ar jis svarbus pėdos raiščiams?

• • Vitaminas D dažniausiai siejamas su kaulais, bet jis taip pat veikia kolageno sintezę, raumenų funkciją ir sausgyslių atsparumą.
  • Esant trūkumui, raiščiai gali būti elastingesni, mažiau atsparūs apkrovai.
  • Silpnesni raumenys reiškia, kad daugiau darbo tenka raiščiams.
  • Sportininkų tyrimai rodo: vitamino D trūkumas siejamas su didesne traumų rizika.

„Vitaminas D svarbus ne tik kaulams, bet ir raiščiams bei raumenims. Jei jo trūksta, vaikai greičiau pavargsta, jų pėdos atrama silpnesnė. Sportuojantiems vaikams tikrai rekomenduoju stebėti vitamino D kiekį, ypač žiemą,“ – akcentuoja Mindaugas Jasiukevičius.

Išvada

Futbolas pats savaime plokščiapėdystės nesukelia. Tačiau futbolo judesiai apkrauna vidinę pėdos pusę, standūs bateliai riboja natūralius judesius, o vaikų raiščiai yra jautrūs šiam krūviui. Vaikai su elastingesniais raiščiais dažniau patiria pėdos nuovargį ar skausmą, todėl atrodo, kad futbolininkai dažnai plokščiapėdžiai.

Tinkama avalynė, apšilimas prieš treniruotes, vaikščiojimas basomis ne treniruočių metu ir subalansuotas krūvis leidžia sumažinti riziką ir užtikrinti, kad vaiko pėda vystytųsi sveikai, net ir intensyviai sportuojant futbole.

Kodėl sportuoti vis tiek geriau nei nesportuoti?

Nors futbolas kelia iššūkių pėdai, bendras fizinis aktyvumas vaikams yra būtinas. Nesportuojantys vaikai dažniau susiduria su šiomis problemomis:

• • Silpni raumenys – mažiau atramos skliautui, daugiau krūvio tenka raiščiams.
  • Blogesnė koordinacija – didesnė traumų rizika net kasdienėje veikloje.
  • Viršsvoris – papildomas svoris dar labiau apkrauna pėdas ir stuburą.
  • Bloga laikysena – dažnesni nugaros, kelių ir sąnarių skausmai.
  • Silpnesni kaulai – fizinis aktyvumas stimuliuoja kaulų augimą ir tankį, o jo trūkstant rizika lūžiams didėja.
  • Somatinės ligos – esportuojantys vaikai turi didesnę riziką širdies ir kraujagyslių sutrikimams, medžiagų apykaitos problemoms, nutukimui.
  • Psichologinės problemos – Mažiau aktyvūs vaikai dažniau patiria emocinių sunkumų, nerimo, depresijos simptomus, turi žemesnę savivertę ir mažiau socialinių įgūdžių.

„Vaikai, kurie nesportuoja, dažniausiai turi silpnesnius raumenis, blogesnę laikyseną ir daugiau problemų su atramos-judėjimo sistema. Todėl net jei sportas apkrauna pėdą, jo nauda visam organizmui yra nepalyginamai didesnė,“ – pabrėžia ortopedas-traumatologas Mindaugas Jasiukevičius.