Kategorija:Naujienos

Laukimas daugeliui žmonių pagaliau baigėsi - ateina žiema ir visos, su tuo susijusios, pramogos kalnų kurortuose čia pat, ranka pasiekiamos. Skrydžiai užsakyti, lagaminai sukrauti, jau beveik jaučiate, kaip po kojomis girgžda sniegas. Tačiau yra vienas paskutinis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti prieš išvykstant - kaip elgtumėtės patyrę traumą?

„Nelaimingi atsitikimai dažniausiai nėra pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, planuojant atostogas. Tiesą sakant, dažnai pramogautojai neįžvelgia galimybės patirti traumą. Deja, bet mes gydytojai labai jaučiame, kada prasideda slidinėjimo sezonas. Nemažai iškylautojų grįžta iš kalnų ir tampa gydymo įstaigų pacientais“- sako „Ortopro” klinikos gydytojas ortopedas traumatologas Aleksej Lebedev.

Kokie veiksniai turi įtakos slidinėjimo traumų rizikai? 

Statistika rodo, kad 80 proc. susižeidimų įvyksta dėl kritimų, apie 10 proc. - dėl susidūrimų. Dažniausios traumos (40 proc.) yra kelių, 18 proc. – pečių, 10 proc. - rankų. Snieglentininkai dažniausiai susižaloja rankas (38 proc. traumų), pečius ir nugarą (25 proc.).

Tobulėjanti slidinėjimo įranga bei šiuolaikinis trasų paruošimas daro įtaką susižeidimų mažėjimui. Todėl dabar pagrindinės kritimų priežastys yra amžius, ir prasti slidinėjimo įgūdžiai. Be to, patiriamų traumų pobūdis skiriasi priklausomai nuo paros laiko. Pirmasis pikas - dienos pradžioje, susijęs su nepakankamu apšilimu, kietu sniegu ryte. Antrasis - popietės pabaigoje dėl nuovargio, pablogėjusių, atitirpusių šlaitų ir minkšto sniego.

„Dažniausiai sužalojamas yra kelio sąnarys, vyrauja priekinio kryžminio raiščio pažeidimai. Priežastis - staigus bandymas pakreipti slides liemens atžvilgiu. Sulenktame kelyje jie sukelia išorinį girnelės sukimąsi ir sąnario virtimą į vidinę pusę, todėl stabilus raištis gali neatlaikyti esamų jėgų. Dažniausiai tai įvyksta kritimo metu. Didelis greitis nėra būtinas, priekinių kryžminių raiščių traumos įvyksta ir čiuožiant lėtai“, – teigia gydytojas A. Lebedev.

Remiantis statistika, priekinis kryžminis raištis yra susijęs su beveik 50 proc. visų sunkių sužalojimų. Tyrimai rodo, kad šį raištį dažniau susižaloja tie pramogautojai, kurie nuomojasi slides. Tikėtina, jog jie mažiau patyrę slidininkai.

Slidinėjant labai svarbus vaidmuo tenka čiurnos fiksavimui moderniais batais, kurie palengvina čiuožimą. Slidininkų avalynė apriboja judesius ties čiurna ir  juos perduoda tiesiai į kelio sąnarį. Slidinėjimo batai vis labiau įmobilizuoja čiurną, kuri beveik netenka galimybės amortizuoti įtampų. Todėl pažeidimai linkę judėti link kelio.

Kitas traumų veiksnys yra greitis - šiuolaikinė trasų priežiūrą leidžia pasiekti tokį greitį, kokį dažnai sunku suvaldyti.

Be to, vertėtų atkreipti dėmesį ir į slidžių ilgį - kuo ilgesnės, tuo didesnė jėga perduodama keliui. Patartina naudoti trumpesnes.

Kaip išvengti slidinėjimo traumų?

Pasiruošimas - labai svarbus. Štai keletas patarimų, kurie padės išvengti nemalonumų kalnuose.

Fizinis pasirengimas. Slidinėjimas yra daug pastangų reikalaujanti veikla, todėl norint sumažinti traumų riziką būtina palaikyti gerą fizinį pasirengimą. Prieš treniruotes patartina pasikonsultuoti su kineziterapeutu, kuris įvertins raumenų disbalansą ir padės sustiprinti reikalingas jų grupes.

Slidinėjimo pamokos. Jei esate pradedantysis arba neslidinėjote keletą sezonų, būtinai turite pasitreniruoti. Net patyrusiems slidininkams pamokos gali būti naudingos. Iš naujo įgysite pasitikėjimo savimi, susigrąžinsite techniką, taip pat galite išmokyti teisingai kristi, kad sumažintumėte traumų riziką.

Pramogos pagal sugebėjimus. Nesvarbu, ar esate naujokas šioje srityje ar jau patyręs – visada čiuožkite pagal savo galimybes.

Apšilimas. Fizinis krūvis su sustingusiais raumenimis - itin pavojingas. Pradėti dieną lėtesniu čiuožimu svarbu net labai patyrusiems.

Tinkama slidinėjimo įranga. Įsitikinkite, kad slidės tokio ilgio, koks reikalingas, ir atitinka jūsų įgūdžių lygį.

Naudokite apsaugines priemones. Riešų, alkūnių, kelių apsaugos ir šalmas -  būtini.

Neslidinėkite pavargę.  Traumų tikimybė didesnė, jei nepakankamai pailsėjote arba dienos pabaigoje norite dar vieno paskutinio nusileidimo. Dehidratacija taip pat gali sukelti nuovargį, todėl įsitikinkite, kad visą dieną vartojote pakankamai skysčių.

Nevartokite alkoholio. Tai padidina traumų riziką.

Laikykitės ženklų ir įspėjimų. Nenukrypkite nuo pažymėto kelio ar į pavojingą vietovę.

„Slidinėjimas reikalauja geros kojų jėgos, sąnarių ir liemens stabilumo. Stokojant pasirengimo, gali nutikti visko. Pirmoji pagalba visada bus suteikiama toje šalyje, kur slidinėsite. Jei trūksta raiščiai, nereikia skubėti operuoti. Galima palaukti 4–8 savaites. Bet kiekviena situacija yra skirtinga. Dažnai būna kelios traumos, tai gali būti raiščių bei menisko sužalojimai. Todėl dėl operacinio gydymo sprendžiama individualiai. Sugrįžti prie slidinėjimo po operacijos galima tik po 8 mėnesių ir tik po ilgos reabilitacijos bei pilno atsistatymo. Kitaip kyla didelė rizika vėl patirti trauma”, - pataria gydytojas A. Lebedev. 

„Tenisininko alkūnė” - tai lėtinė liga, kuri išsivysto dėl per didelio plaštakos ir dilbio sausgyslių bei raumenų apkrovimo. Taip pat būdinga tų profesijų atstovams, kurių veikloje dominuoja pasikartojantys judesiai, pavyzdžiui, dažnai skundžiasi apželdintojai, dažytojai, stogdengiai, malkų kapotojai.

„80 procentų pacientų, besikreipiančių dėl alkūnės skausmų, turi sausgyslių uždegimą, taip vadinamą epikondilitą. Ir nereikia žaisti teniso, kad susirgtum, - sako „Ortopro” klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas Aleksandr Grinčuk. - Tai dažnai nutinka tose sporto šakose, kuriose naudojamos raketės ar lazdos: golfas, tenisas, badmintonas… Taip pat kenčia asmenys, kurie daug naudoja viršutines galūnes fiziniai veiklai atlikti: pavojų susirgti kelia žolės pjovimas, automobilio remonto darbai, mezgimas, siuvimas, patalpų valymas ir kita. Taip pat dažnai susiduria ir pramonės įmonių darbuotojai”.

Gydytojo teigimu, ligos vystymosi priežastys yra paslėpti sausgyslių ar raumenų sužalojimai šalia alkūnės, jų silpnumas arba lankstumo sumažėjimas. „Tenisininko alkūnė“ paveikia beveik pusę tenisininkų ir iki 4 proc. visų gyventojų. Vienodai serga tiek moterys, tiek vyrai. O dominuojančių pacientų amžius - nuo 30 iki 60 metų amžiaus.

„Pirmosiomis ligos vystymosi dienomis, kaip taisyklė, skundžiamasi jautrumu ar nežymiu skausmu epikondilo srityje, kuris sustiprėja judinant dilbį ir riešą, sugriebiant kokius nors daiktus ranka, ar drebuliu, stipriai sugniaužus kumštį. Pacientai, sergantys „tenisininko alkūne“, linkę patirti skausmą virš alkūnės sąnario arba šiek tiek žemiau jo, skausmas gali būti plintantis į riešą arba į petį. „Tenisininko alkūnės“ skausmas gali būti įvairus: nuo lengvo diskomforto judant alkūnę iki stipraus skausmo, kurį galima jausti net nejudant. Ligos eiga visada progresuoja ir jai būdingas skausmo padidėjimas, kurio metu paprasčiausi judesiai tampa kančia ligoniui, - tvirtina A. Grinčuk. - Norėdami sumažinti maudimą trumpuoju laikotarpiu nutraukite veiklą, kuri sukėlė paūmėjimą, kad nepablogintumėte būklės. Jei skausmas paveikia jūsų gyvenimą, neleidžia mankštintis ar dirbti, reikia kreiptis pagalbos”.

Gydant „tenisininko alkūnę”, pirmiausiai taikomas konservatyvus būdas. Gydytojai dažniausiai rekomenduoja duoti rankai pailsėti. Tai reiškia, kad kelioms savaitėms teks nutraukti sportavimą ar darbinę veiklą. Taip pat kiekvieną dieną būtina atlinkti tempimo pratimus, rotacinių judesių masažą. Didžiausia klaida, kurią daro pacientai sumažėjus skausmui, nutraukia tempimo pratimus. Tokių atveju liga gali pereiti į lėtinę stadiją ir turkti mėnesius - tada telieka operacinis gydymas.

„Mes, gydytojai, galime tik patarti, bet viskas priklauso nuo paciento, jo pastovaus darbo, todėl gydymas gali būti ilgas ir varginantis. Maždaug 80–90 proc. sergančiųjų nechirurginis gydymas yra sėkmingas. Bet vis dėlto, nedidelei daliai gali prireikti operacijos. Ir toks gydymo būdas dažniausiai taikomas, kai nesikreipiama į gydytoją laiku. Liga tampa chronine ir trunka labai ilgai, žmogus tampa nedarbingas, net paprastas namų ruošos darbas vargina.

Kad simptomai nepasikartotų, patariama tęsti tempimo pratimus, taip pat atlikti raumenų stiprinimo pratimus su nedideliais svoriais. Taip sportuoti būtina mažiausiai šešias aštuonias savaites po to, kai skausmas išnyko”, - dėsto A. Grinčuk.

„Tenisininko alkūnės” gydyme taip pat besispecializuojančios kineziterapeutės Aistės Vaitukaitienės teigimu, dažnai skausmas, kuris jaučiamas atliekant palyginti lengvą kasdienę veiklą, gali gana greitai išnykti, tačiau žaidžiant tenisą, sodo darbai, sunkių daiktų kėlimas ir kai kurie pratimai sporto salėje dar ilgai gali kelti skausmą.

„Nėra dviejų „tenisininko alkūnių”, kurios būtų visiškai vienodos. Be to, dažnai prisideda pečių juostos ar kaklo skausmai, todėl norėdami veiksmingai gydyti susirgimą, kineziterapeutai turi įvertinti, kokie veiksniai prisideda prie jūsų būklės ir nustatyti, kurioje raumenų atstatymo stadijoje esate. Tik tada galima sudaryti gydymo planą, kuris užtikrins, kad tikslas bus pasiektas. Savo gydymo įstaigoje turime visas galimybes itin veiksmingai padėti su šiuo negalavimu susidūrusiems pacientams.“ – sako „Ortopro” klinikos kineziterapeutė A. Vaitukaitienė.

Kai kurie žmonės yra linkę pakartotinai pasitempti čiurną. Linkusieji pakartotinai pasitempti čiurnas privalo žinoti, kaip sumažinti riziką. Pravartu žinoti: kaip sumažinti riziką pakartotinai pasitempti čiurną.

Čiurnos patempimas yra viena iš dažniausiai pasikartojančių apatinių galūnių traumų

“Skausmas, patinimas, pėdos nestabilumas – toks diskomfortas gali trukti mėnesiais. Pasikartojančios traumos yra paplitę tiek tarp nesportuojančių, tiek tarp sportuojančių žmonių. Kartais tereikia ne taip nulipti nuo šaligatvio bortelio, nusileisti laiptais ar net tiesiog paėjėti nelygiu paviršiumi, kad čiurna pakryptų. Skausmingiausia, kai čiurnos išorinėje pusėje esantys raiščiai ištempiami arba plyšta ir kai sąnarys pasislenka už įprastos judesių ribos”, - sako “Ortopro” klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas Alfredas Petrikas.

Gydytojų praktika rodo, kad žmonėms, kurie buvo pasitempę čiurną, tikimybė patirti tokią pat traumą pakartotinai padidėja. Nes po tokios traumos dažnai sutrikdomas struktūrinių raiščių vientisumas ir sensomotorinė funkcija, kuri padeda pajusti aplinką ir leidžia prie jos lengviau prisitaikyti.

Pasitempę čiurną gali susižaloti kitus tos pačios galūnės ar net priešingos kojos sąnarius

Šlubuojant arba šiek tiek pakeitus eiseną, traumuotas žmogus natūraliai saugo savo čiurną dėl
baimės pakartotinai pasitempti. O tai kelia riziką pažeisti sveikus audinius.

„Pirmas dalykas, į kurį turėtumėte atkreipti dėmesį – vis dar išliekantis patinimas, kuris gali
paveikti motorinių raumenų būklės aplink čiurną kontrolę. Tai gali turėti įtakos pusiausvyrai, dėl
kurios galimai ir įvyks pakartotinis čiurnos pakrypimas. Ypač tai aktualu sportuojantiems.
Aktyviau judėti galima pradėti tik tada, kai praeina tinimas ir yra atstatomas pilnas čiurnos
sąnario mobilumas”, - tvirtina gydytojas A. Petrikas.

“Ortopro” klinikos gydytojai pastebi, kad žmonės, turintys čiurnos patempimų palaipsniui tampa:

• mažiau aktyvūs;
• turi didesnį kūno masės indeksą;
• dažniau jaučia bendresnį kūno skausmą;
• skundžiasi pablogėjusia gyvenimo kokybę.

Ką daryti?

Praktikoje čiurnos patempimo rizikai sumažinti taikomi specialūs įtvarai, o didžiausia nauda iš balansavimo ir propriocepcinio lavinimo pratimų. Pastarieji stimuliuoja kūno poziciją, judėjimą ir jėgą padedančius kontroliuoti receptorius kūno audiniuose.

Proprioreceptoriai yra jutimo neuronai, randami raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose, kurie akimirksniu perkelia kūną į nesąmoningą, momentinę krypties korekciją, kuri išlaiko jį centre. Jie vystosi laikui bėgant, todėl besimokantys vaikščioti mažyliai vis dar dažnai žiūri į savo pėdas, o senstant, silpnėjant – viena iš priežasčių, dėl kurių pagyvenę žmonės gali kristi.

„Tai jūsų kūno vidinė GPS sistema, – sako gydytojas A. Petrikas. - Propriorecepcija atlieka ypač svarbų vaidmenį svorį laikančiuose sąnariuose, tokiuose kaip čiurna. Patempus čiurną, pažeidžiami proprioreceptoriai. Tai pablogina kūno gebėjimą susibalansuoti ir padidina tikimybę, kad tą pačią čiurną vėl pasitempsite. Mes, gydytojai, dažnai tai vadiname „atsipalaidavusia čiurna“, kuri atsiranda dėl pradinio patempimo, kai sulėtėja grįžtamasis ryšys tarp nervų ir smegenų. Smegenys negali pakankamai greitai sureaguoti, kad apsaugotų čiurną nuo dar vieno patempimo“.

Gydytojo teigimu, neuroraumeninio lavinimo kineziterapija yra būtina, siekiant sumažinti patempimo pasikartojimo dažnį ir turėtų būti taikoma, bandant pagerinti bendrą funkcinį stabilumą. Nustatyta, kad šie pratimai, kurie paprastai apima propriocepcijos užduotis ir pusiausvyrą, žymiai pagerina bendrus čiurnos funkcinius rezultatus.

Propriorecepciniai pratimai, galintys padėti sustiprinti čiurnos raumenis ir raiščius

• Balansavimas ant balansinės platformos.
• Stovėjimas ant pažeistos kojos, atliekant tokias veiklas kaip kamuolio metimas ar gaudymas.
• Stovėjimas ant pažeistos kojos užmerktomis akimis.
• Prieš pradedant treniruotes, visada rekomenduojama pasitarti su kineziterapeutu.

Galvojate, kad su sportu susijusios traumos priklauso nuo asmeninio pasirengimo, įgūdžių ar
atsitiktinumo? Moksliniai tyrimai rodo, kad lytis turi reikšmingos įtakos sportinėms traumoms. Moterys
dažniau kenčia nuo kelio pažeidimų, čiurnos ir pečių patempimų, priekinės dalies blauzdų skausmo ir
stresinių lūžių. Tuo tarpu vyrams būdingos traumos – klubų ir kirkšnių srityje arba minkštųjų audinių
traumos, tokios kaip bicepso sausgyslės plyšimai.

Kodėl moterų ir vyrų sportinės traumos skiriasi?

Pirmiausia skiriasi vyrų ir moterų pomėgiai. Statistiškai vyrai dažniau renkasi kontaktinį sportą, o moterys
dažniau patiria traumą dėl sąlyčio su įranga. Tyrimai parodė, kad sportininkai vyrai dažniausiai susižaloja
per 15 minučių nuo varžybų pradžios arba 15 minučių iki pabaigos, kai kontaktas ir grubus žaidimas yra
dažniausi.  

Anatomiškai vyrai ir moterys tai pat labai skirtingi. Tai lemia traumų skirtumus bei dažnį. „Moterys, ir
ypač 13-18 metų merginos, dažniau nei vyrai ir vaikinai patiria tokias traumas, kaip kulkšnies
patempimai, priekinio kryžminio raiščio plyšimai, stresiniai lūžiai, - sako „Ortopro” Klinikos gydytojas,
ortopedas traumatologas Mindaugas Klinga, – tai yra susiję su hormoniniais, anatominiais ir
biomechaniniais skirtumais.”

Moterų organizme yra didesnis estrogeno kiekis, kas iš esmės reiškia mažesnį testosterono kiekį, kuris
svarbus auginant raumenų masę. Mažesnė raumenų masė reiškia mažesnę galimybę įsisavinti jėgą
šokinėjant ir bėgant. Taigi kaulai, esantys pėdoje ir blauzdoje, sugeria stipresnį smūgį ir taip padidėja
kaulų traumų rizika. Estrogeno lygis smarkiai pakyla brendimo ir menstruacinio ciklo metu, kada moterys
ir patiria traumas dažniau.   

Didesnis estrogeno kiekis taip pat reiškia, kad moterys iš prigimties yra lankstesnės nei vyrai. Taigi,
moterų raiščiai ir sąnariai yra laisvesni. Iš principo lankstumas ir sąnarių laisvumas yra naudinga
sveikatai, tačiau jei raumenys (kurių masės moterys turi mažiau nei vyrai) pakankamai sąnarių neprilaiko,
kyla pavojus sąnarius išnarinti bei patempti raiščius.   

Anatomiškai moterų dubens plotis yra didesnis nei vyrų, todėl šlaunų kaulai nukrypsta žemyn staigiau.
Šis kampas veikia kūno dalies sandarą nuo kelio iki čiurnos. Dėl šio poslinkio moters kelio sąnarys patiria
didesnį stresą bėgant ir šokinėjant, o vidinė kelio dalis patiria didesnį spaudimą, nei vyrams. Šie faktoriai
lemia moterų ir vyrų biomechaninių judesių skirtumus. Moterys yra linkusios bėgti vertikaliai, o tai
padidina priekinio kryžminio raiščio patiriamą stresą ir sumažina kelio sąnario sukimosi kontrolę.
Pavyzdžiui, moterys po šuolio dažnai nusileidžia plokščiomis pėdomis, o ne ant pėdų priekinės dalies,
taip vadinamų pagalvėlių. Ši netinkama nusileidimo ar tūpimo forma daro spaudimą keliui ir neleidžia
blauzdai sugerti šuolio jėgos, todėl kyla didesnė kelio traumos rizika. Atlikti tyrimai rodo, kad
futbolininkės bei krepšininkės net 2-8 kartus dažniau nei vyrai patiria priekinio kryžminio raiščio
traumas.

„Kelių stabilumas yra labai svarbus kiekvienoje sporto šakoje. Įvykus priekinio kryžminio raiščio traumai,
atsistatymo laikotarpis yra labai ilgas. Tokios traumos labai liūdina sportininkus, be to, išlieka didesnė
rizika vėl patirti panašią traumą. Po 15-20 metų didesnė rizika turėti kelio sąnario artrozę, – sako
gydytojas Mindaugas Klinga, - būtent dėl šių priežasčių prevencinė treniruočių programa yra labai
svarbi.“

Kaip išvengti traumų abiems lytims?

Nepriklausomai nuo lyties, yra keletas pagrindinių prevencinių priemonių, kurių galite imtis, kad
sumažintumėte traumų tikimybę. Didelė su sportu susijusių traumų rizika yra susijusi su jūsų treniruočių
skaičiumi ir tuo, kaip tinkamai jūsų kūnas yra paruoštas fiziniams krūviams. Treniruojantis per mažai, gali
pritrūkti jėgos, lankstumo ar tinkamos formos, kas galėtų paskatinti traumą. Per daug treniruojantis ir
neduodant laiko kūnui atsistatyti, traumų rizika taip pat išauga. Kad išvengtumėte bet kurios iš šių
situacijų, vadovaukitės šiais penkiais patarimais:

Tempimai: prieš treniruotę būtinai apšildykite pagrindinius raumenis ir atlikite tempimus. Po treniruotės
atvėsindami kūną taip pat atlikite tempimus.   

Bazinė treniruotė: treniruokitės ne tik varžybų sezono metu ar prieš svarbias rungtynes, bet ir prieš
sezoną. Didinkite ištvermę, stiprinkite raumenis ir ruoškite kūną atlaikyti sezono stresą.   

Venkite per didelio krūvio, pervargimo: Tinkamas poilsis ir atsigavimas tarp treniruočių yra esminiai.
Tarp treniruočių yra labai svarbu leisti raumenims atsistatyti ir palaikyti bendrą sveikatą.  

Naudokite apsauginę įrangą: dėvėkite tinkamą, sportui skirtą, aprangą bei naudokite reikalingą saugos
įrangą. Taip sumažinsite ūminės traumos tikimybę.  

Hidratacija: Jei norite išvengti nuovargio, gerkite daug vandens prieš treniruotę, jos metu ir po jos.  

Įtraukite papildomus pratimus: „Žinoma, kartais susižaloja net patys atsargiausi sportininkai. Kadangi
vyrai paprastai turi didesnę raumenų masę nei moterys ir lengviau augina raumenis, po traumų jie
atsigauna greičiau,” – sako gydytojas Mindaugas Klinga, - taigi moterys sportininkės turėtų į savo
treniruotes įtraukti jėgos pratimų. Anatomiškai daugelis moterų turi stipresnius priekinius šlaunies nei
užpakalinius ir sėdmenų raumenis. Į tai reiktų atkreipti dėmesį savo treniruotėse. Stiprinti galinius ir
sėdmenų raumenis, taip pat, išmokti tinkamų technikų nusileisti į stabilias padėtis, kas apsaugotų kelį
nuo traumų.”

Neįtikėtina, bet prie silpnesnių pėdos raumenų labiausiai prisidėjo nuolat batus tobulinantys gamintojai. Vis dėlto, kasmet daugėja jų atstovų, sutinkančių su medicinos mokslininkų požiūriu, jog standartinė avalynė neišvengiamai riboja natūralius kojų judesius, dėl ko kyla įvairių problemų, pvz., išprovokuojama pronacija (pėdos poslinkis į vidų) arba supinacija (pėdos poslinkis į išorę), taip pat bloginamas raumenų grupių funkcionalumas.

„Jei mėgstate vaikščioti paplūdimiu, tikriausiai po to jaučiate nuovargį kojose. Pėdoms spaudžiant smėlį, jų raumenys dirba daugiau nei ant kietų paviršių. Mūsų padai yra pritaikyti eiti ir bėgti basomis. Tik evoliucionuodami tai pamiršome, pėdų raumenys nusilpo dėl vis komfortiškesnės avalynės ir kitų gyvenimo patobulinimų. Viskas kūne yra susiję, o susilpnėję audiniai iššaukia judėjimo pakitimus, kurie ilgainiui sukelia kelių ar net klubų problemas“, – sako „Ortopro” klinikos ortopedas-traumatologas Matas Urmanavičius.

Natūralu, jog batsiuvystės pramonė vis daugiau dėmesio skiria komfortui ir patogumui, kurį pirkėjai itin vertina. Tačiau šiandien tapo nemažiau svarbu, kad žmonės turėtų alternatyvų ir galėtų rinktis avalynę, kuri atitiktų jų individualius poreikius bei veiklą. Atsižvelgiant į tai jau galima įsigyti batų, kurie laikomi tarpiniais tarp tradicinių ir minimalistinių.

Stipresnės pėdos yra sveikesnės

Jos yra vienos iš dinamiškiausių kūno dalių - viso organizmo atramos, pusiausvyros, laikysenos pagrindas. Pėdą sudaro 26 kaulai, 33 sąnariai bei daugiau nei 100 raumenų, raiščių ir sausgyslių. Gera šių kojų dalių sveikata yra būtina aktyviam gyvenimui.

„Pacientų dažniausi nusiskundimai - kulno srities maudimas, skausmas po pirštų atramomis ar skaudančios pėdos ryte, tik pakilus iš lovos. Ir tai iš esmės yra susiję su išilginio skliauto nusileidimu. Išilginis skliautas - vienas iš svarbiausių mechanizmų mūsų pėdoje. Tai yra natūralūs amortizatoriai, suprojektuoti kaip arkiniai tiltai, kad atlaikytų svorį. Skliautus palaikyti padeda raumenys, todėl vidinių pėdos raumenų stiprinimas gali padėti sumažinti skausmą. Treniruodami kūną, mes net nesusimąstome, kad reikia neužmiršti pastiprinti ir pėdas“, – pažymi M. Urmanavičius.

Gydytojo teigimu, kitas paprastesnis būdas stiprinti pėdos raumenis - batai su minimalia amortizacija ir visiškai plokščia atramine platforma, kuri padeda valdyti smūgio jėgas, o tuo pačiu sukuria optimalų stabilumą.

„Naujausi tyrimai atskleidė, jog pusmetį nešiojant minimalistinę avalynę padidėja pėdos raumenų ir raiščių stiprumas. Todėl reguliarus vaikščiojimas, mūvint tokius batus, gali būti net naudingesnis nei vien tik stiprinimo pratimai per treniruotes. Didinant šios kojų dalies jėgą galima sumažinti deformacijų, kurios susijusios su silpnais vidiniais pėdos raumenimis, tikimybę. Taip pat įrodyta, kad didėjanti vidinė pėdos raumenų jėga teigiamai veikia pusiausvyrą ir stabilumą bei sumažina vyresnio amžiaus žmonių kritimo riziką. Tai, ypač, svarbu, nes beveik trečdalis senjorų bent kartą per metus nukrenta ir tai, žinoma, turi įtakos jų gyvenimo kokybei, - tvirtina ortopedas-traumatologas M. Urmanavičius. - Nerekomenduoju visiems nešioti minimalistinę avalynę, tačiau mano patarimai dažnai priklauso nuo paciento pėdos būklės, amžiaus. Auksinė taisyklė - visada turėtumėte klausytis savo kūno. Jei nusprendėte pabandyti avėti minimalistinius batus vaikščiojimui ar bėgimui, tai turėtumėte daryti palaipsniui, kad pėda prisitaikytų ir kad išvengtumėte traumų. Vis dėlto, įprastų batų amortizacija kartais yra tiesiog būtina, ypač asmenims, patyrusiems tam tikrą traumą ar turintiems tokių sisteminių susirgimų, kaip diabetas“.

Pasak gyd. M. Urmanavičius, dar viena labai svarbi dedamoji avalynės dizaine yra plotis ties pirštais. Kojos pirštai turi išsiskleisti maksimaliai, kad paskirstytų apkrovas. Ypatingai puošnūs, gražūs batai dažniausiai suspaudžia ir veikia priešingai. Minimalistinis apavas turi praplatintą priekį.

Minimalistiniai batai – kas tai?

Minimalistiniai batai yra skirti žmonėms, kurie nori grįžti prie natūralaus kojų judesių ir jėgos naudojimo. Be to, jie padeda sumažinti pėdų skausmą, kurį gali sukelti tradicinis apavas ar aukštakulniai.

Minimalistinė avalynė sukurta, siekiant panaikinti tradicinių batų sukeliamą neigiamą poveikį kojų judesių funkcijai. Jie yra paprasti, ploni, su lanksčia pėdos apsauga ir neapriboja mobilumo.

„Prieš pradedant dėvėti minimalistinius batus, patariama pasikonsultuoti su specialistu. „Ortopro“ klinikoje turime visą būtiniausią įrangą, su kuria nuodugniai galime ištirti pacientų kojų sveikatą bei rekomenduoti tinkamiausią avalynę, o jei reikės paskirti ir gydymą“, - sako M. Urmanavičius.

Vien Lietuvos sportinių šokių federacija vienija arti šimto įvairiausių klubų ir studijų, o naujausios šios
organizacijos įsteigtos lygos – Breiko, Hiphopo ir Moksleivių. Tikriausiai, mėgėjiškai šokančiųjų Lietuvoje
iš viso neįmanoma suskaičiuoti. Tad daugelis žinome ir esame patyrę, jog  siekiant grakštumo ir
plastiškumo nieko nebus be alinančių treniruočių bei repeticijų.

Natūralu, kad egzistuojant daugybei šokių formų ir tipų, traumų įvairiapusiškumas - taip pat nemažas.
Susižeidimų pobūdis dažnai priklauso ir nuo paties asmens: jo amžiaus, fiziologinės bei anatominės
būklės, gyvenimo būdo, poilsio ir darbo režimo bei, žinoma, judesių technikos.

„Šokis – viena iš plačiai paplitusių meno rūšių, kuri siejama ir su socialiniu gyvenimu, ir kultūra, ir
laisvalaikiu. Taip pat kai kurie jo stiliai priskiriami sporto šakoms, o bet kokia fizinė veikla paprastai
neatsiejama nuo traumų, - sako „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas - Ne paslaptis,
kad geri šokėjai - tikri atletai, dedantys dideles pastangas, jog pasirodymai būtų nepriekaištingi ne vien iš
techninės pusės, bet ir iš meninės. Todėl nepaisant atsidavimo, traumos tam tikrais momentais, deja,
neišvengiamos, o jų sunkumas ir pasikartojimo tikimybė priklauso nuo to, kaip profesionaliai žiūrima į
viso organizmo poreikius”.

Gydytojo teigimu, šokio metu didžiausias krūvis, kaip taisyklė, tenka sąnariams, nugarai ir stuburui. Tad,
atitinkamai, dažniausios traumos - patempimai, išnirimai, kelių, klubų ar nugaros skausmai. O viena iš
pagrindinių priežasčių - nepakankamas apšilimas bei tempimo pratimų stoka prieš pasirodymą ar
treniruotę.

„Profesionaliems šokėjams, norint pasiekti kaip įmanoma geresnių rezultatų, reikalinga treniruoti
raumenis, didinti ištvermę, lavinti aerobinius bei anaerobinius gebėjimus, taip pat greitį, koordinaciją,
pusiausvyrą, lankstumą ir panašiai. Tik tikslus ir taisyklingas to siekimas bei kontroliavimas lemia
nepriekaištingą judesio valdymą ir mažina traumų tikimybę. Būtent mūsų klinikos „3D Motion Lab”
centre atliekami neinvaziniai judesių analizės tyrimai, kurie parodo žmogaus kūno biomechaniką. Iš
surinktų duomenų specialistai vertina, ar judesys atliekamas kaip riekia, ar, vis dėlto, būtina korekcija,
kuri padėtų išvengti nepageidaujamų padarinių“, - dėsto M. Aleckūnas.

„Ortopro” medikų komanda pataria niekada nešokti, jei ką nors skaudą, ir padaryti pertrauką.
Diskomfortui neatslūgus, būtina pasirodyti specialistams.  Taip pat svarbu išlaikyti sveiką mitybą, valgyti
maistą, kuriame gausu kalcio ir vitamino D. Šokėjai taip pat neturėtų avėti senų ar susidėvėjusių batų,
baleto puantų.

Pagal statistiką, nusiskundimų dėl kelio sąnario turi kas penktas vyresnis nei 55-erių metų amžiaus žmogus. Tačiau pastaruoju metu daugėja pacientų, kuriems vos 25-eri, o pagrindinė to priežastis – mažas fizinis aktyvumas, sąlygotas sėdimo darbo. 

Patologiją lydi vienas ar keli simptomai: sumažėjęs mobilumas ryte, diskomfortas po fizinio krūvio, padidėjęs jautrumas orų permainoms. 

„Kūnas prisitaiko prie judesio trūkumo. Kai kojų raumenys, raiščiai ir sąnariai beveik nenaudojami, jie susilpnėja. Keliai tampa lengviau pažeidžiami. Dėl to gali atsirasti skausmai lipant laiptais, ilgiau pasivaikščiojus ar po fizinio darbo. Sąnariai patys savaime neturi jokios jėgos, bet virš jų ir žemiau besitvirtinantys audiniai palaiko judėjimą bei kūno svorį. Stiprūs raumenys ir raiščiai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir kaulus, kad judesio sistema veiktų sklandžiai, - tvirtina „Ortopro” klinikos ortopedas-traumatologas Tomas Liebus. Disbalansas kyla, kai išorinis raumuo tampa labiau dominuojantis ir stipresnis nei vidinis. Dėl to kelio girnelė pradedama traukti į išorę, o vidinis raumuo neturi jėgų stabilizavimui. Priežastys, žinoma, gali būti įvairios, bet mano patirtis rodo, kad tai labai dažnai atsitinka tiems, kurie daug laiko praleidžia sėdėdami“. 

Pasaulio sveikatos organizacija atkreipia dėmesį, jog daugiau nei ketvirtadalis suaugusių žemės gyventojų - 1,4 milijardo žmonių - yra nepakankamai aktyvūs. Dideles pajamas gaunančiose šalyse įvairių problemų dėl judumo turi dvigubai daugiau gyventojų nei vargingesniuose kraštuose.   

Mokslininkai rekomenduoja vidutiniškai aktyviai judėti nuo 2,5 iki 5 valandų per savaitę suaugusiajam, ir nebūtinai tai turi būti intensyvus sportas - sąnarių sveikatai palaikyti pakanka vaikščiojimo, darbo sode, važinėjimo dviračiu. 

„Kelio sąnario skausmai kamuoja žmones visais gyvenimo etapais – nuo studentų, sportininkų iki senjorų. Norint palengvinti diskomfortą, galima atlikti kineziterapinius pratimus, kuriuose dirbama su įvairiais raumenimis – nuo klubų, sėdmenų iki blauzdų ir šlaunies. Įtemptų raumenų problema dažnai sėkmingai išsprendžiama atliekant tempimo treniruotes. Netgi paprasti namų pratimai bei tempimai, žinoma, gali padėti sumažinti kai kuriuos dažniausiai pasitaikančius kelio sąnario skausmo tipus. Ir vis dėlto, daug žmonių nesikreipia laiku į gydytojus, o tai gali turėti labai rimtų pasekmių ateityje. Ankstyva diagnostika ir tik tinkamas individualus gydymas gali užkirsti kelią artrozės bei kitų ligų išsivystymui vėlesniame amžiuje“, – sako gydytojas T. Liebus. – Užsitęsęs skausmas ar diskomfortas nėra norma bet kokiame amžiuje, todėl tai pagrindinė priežastis išsitirti ir pasirūpinti savo sveikata. „Ortopro” klinikoje turime pačią moderniausią švedų mokslininkų sukurtą aparatūrą, kuri padeda tiksliai nustatyti kuriuos galūnių raumenis būtina pastiprinti, o kuriems pritaikyti atpalaidavimo terapiją. Esant sunkesniems negalavimams, po tyrimų bus paskirtas konkretus gydymas. Tik ortopedas-traumatologas gali nustatyti tikrąją skausmo priežastį. Norėdamas nustatyti galutinę diagnozę specialistas išanalizuos simptomus, atliks klinikinius testus ar vaizdinius tyrimus. Tik taip galima išvengti dar didesnių bėdų”.    

Dažniausios kelio skausmų priežastys 

• Prastas fizinis pasirengimas. 
• Staigus fizinio krūvio pokytis be laipsniškų treniruočių. 
• Netinkama reabilitacija po traumų. 
• Per didelio intensyvumo mankštos ar užsiėmimai.  
• Antsvoris, kuris padidina kelio sąnario apkrovą. 
• Netinkama bėgimo, ėjimo technika. 
• Nepatogi avalynė. 

 Kelio sąnario maudimas gali progresuoti skirtingu greičiu. Nuo pirmų simptomų atsiradimo iki negalios - priklausomai nuo paciento sveikatos būklės, jo gyvenimo būdo ir kokybės, gydymo arba negydymo - praeina keleri, keliolika ar net keliasdešimt metų. 

Dažniausios kelio skausmų priežastys suaugusiems iki 50 metų, nepatyrusiems traumų 

• Girnelės chondromaliacija - kelio priekinės dalies maudimas, atsirandantis dėl ilgo sėdėjimo. Paprastai pasireiškia lengvu ar vidutinio sunkumo skausmu. 
• Sinovitas. Kankina, kai sinovinė membrana sustorėja, sukeldama diskomfortą judant. Pagrindinis simptomas - sąnarių skausmas, lydimas šilumos, patinimo ir sustingimo. Stipriau pasireiškia iš ryto. 
• Mobilumą apribojantis bursitas. Tepalinio maišelio (bursos), esančio šalia kelio sąnario, uždegimas.  
• Tendinitas. Tai sausgyslės uždegimas, kuriuo dažnai serga sportuojantys. Juntamas išplitęs skausmas kelio sąnario projekcijoje. 

Sėdime, stovime, judame… apatinė nugaros dalis privalo atlaikyti kūno svorį, apkrovas, užtikrinti
stabilumą, palaikymo ir apsaugines funkcijas. Tad natūralu, jog su vienokiu ar kitokiu
diskomfortu šioje vietoje yra susidūręs kone kiekvienas. Statistika kalba apie tai, jog maždaug
trečdalis suaugusiųjų bent kartais kenčia tokį skausmą, o 8 iš 10 tam tikru gyvenimo momentu jį
tikrai yra patyrę. Be to, pastebima, kad dėl sėdimo darbo panašių nusiskundimų skaičius kasmet
palaipsniui didėja.
„Stuburas yra stiprus ir sudėtingas slankstelių darinys, turintis daug dalių, kurios yra linkusios
susidirginti, susižaloti arba nusidėvėti. Pavyzdžiui, sąnariai, jungiantys vieną slankstelį su kitu,
gali blogiau atlikti savo funkcijas (spondilozė), diskai, kurie veikia kaip pagalvėlės tarp
slankstelių, būna deformuojasi, dirgina šalia esančias nervų šaknis, o pačiuose kauluose kartais
išdygsta nedidelių ataugų, kurios spaudžia nervus (tai stenozė), – sako „Ortopro" klinikos
ortopedas-traumatologas Mykolas Liubauskas. – Beveik kiekvieną dieną matau ką nors, kam
skauda nugarą. Daug streso patiriantys žmonės kenčia dažniau. Ir daugelis susitaiko su metų
metais trunkančiu diskomfortu. Būna apsilankę ne pas vieną gydytoją, išbandę masažus ar
kineziterapiją, išgėrę nemažai nuskausminamųjų, bet iš tikrųjų viena iš dažniausių priežasčių -
susilpnėję raumenys bei jų disbalansas. Gerai nors tiek, kad dar kol kas tik nedidelė dalis
negalavimų - dėl tikrai rimtų problemų. Pagrindinis būdas išvengti nugaros skausmo – nuolatinė
mankšta“.

Kineziterapeuto Manto Aleckūno teigimu, nugaros, pilvo, šonų ir sėdmenų raumenys užtikrina
stabilumą bei atramą stuburui, padeda išlaikyti kūną vertikaliai ir laisvai judėti, o organizmas
geriausiai funkcionuoja, kai yra subalansuotas.
„Visi pagrindiniai raumenys yra sujungti ir, kai kiekvienas iš jų prisiima dalį naštos, jie sklandžiai
dirba kartu, beveik be pastangų sudarydami deramą atramą. Jei kai kurios raumenų grupės yra
silpnesnės už kitas, joms teikiama pirmenybė ir sukuriamas disbalansas, dėl kurio atsiranda
maudimas. Nugaros atramos bei nugaros skausmo prevencijos raktas yra įsitikinti, kad visi
pagrindiniai jūsų raumenys yra vienodai stiprūs ir palaiko atramą iš visų kampų”, - sako
„Ortopro" klinikos kineziterapeutas M. Aleckūnas.

Raumenų disbalanso ir netaisyklingos laikysenos priežastys „Ortopro“ klinikoje nustatomos,
atliekant judesio analizės tyrimą „3D Motion Lab“ centre. Šiuolaikinės technologijos padės ne
tik suprasti Jūsų unikalų kūno judėjimą, tačiau kartu su kineziterapeutu išsiaiškinsite, ką
įmanoma atlikti, jog gyventumėte be skausmo.

Dalinamės pratimais, skirtais malšinti nugaros negalavimus. Ilgai neužtruksite, o teigiamu rezultatu
galėsite džiaugtis vos po kelių treniruočių https://www.youtube.com/watch?v=HO883xxkuCI

JAV mokslininkų atliktas išsamus tyrimas parodė, kad pagal traumų statistiką ledo ritulys pasaulyje
užima 4 vietą ir nusileidžia tik pirmoje vietoje esančiam boksui, regbiui bei snieglenčių sportui. Vis dėlto,
šimtus vaikų į aikštynus prisivilioję treneriai pagrįstai teigia, jog šis sportas gal net saugesnis nei Lietuvoje
populiariausi krepšinis ar futbolas, nes jaunieji ledo ritulininkai turi šarvus, kurie puikiai pasaugo nuo bet
kokių įmanomų susižeidimų.

Tačiau kas laukia išmokus gerai čiuožti, kai dvylikamečių ir trylikamečių greitis pasiekia 30 km ir daugiau
per valandą, o parkritus beveik nekontroliuojamas slydimas vyksta maždaug 20 km per valandą greičiu?
Be to, reikia staigiai stabdyti, keisti čiuožimo krypti, susitrenkti su priešininku ir pan… Vaikai išmoksta
smūgiuoti, kad ledo ritulys lėktų net 80 - 90 km per val.

„Svarbu išskirti, kad ledo ritulininkai turi itin gerą pusiausvyros bei koordinacijos valdymo mechanizmą.
Vis dėlto, patiriamos įvairios čiurnos, kelio sąnario, juosmeninės stuburo dalies, peties sąnario ar kitos
kūno dalies traumos sumenkina pusiausvyros gebėjimus, lygiagrečiai sumažinant ir sportininko varžybinį
laiką. Todėl tam tikras funkcinių judesių testavimas, žaidėjų pusiausvyros lavinimas tiek statinėmis, tiek
dinaminėmis aplinkybėmis naudingas, efektyvus bei lemiamas bandant sumažinti tiek apatinių, tiek
viršutinių galūnių traumų riziką“, - tvirtina „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas - Mūsų
klinikos „3D Motion Lab” centre atliekami įvairūs neinvaziniai judesių biomechaniniai tyrimai.
Laboratorijoje susipažinsite su savo judesių specifiškumu, unikalumu bei išskirtinumu. Taip pat bet koks
šioje klinikoje atliekamas tyrimas bus naudingas, siekiant išvengti lėtinės arba ūmios traumos. Per
treniruotes pritaikę specialistų rekomendacijas, skirtas judesio korekcijai, sumažinsite ir nemalonius
pojūčius dėl netinkamai atliekamo judesio. Todėl raginame užsiregistruoti tyrimui jau artimiausiu metu“.

Dažniausios ledo ritulininkų patiriamos traumos

Žaidėjų sužeidimai specifiniai, nes jie susiję ir su smūgiavimu. Todėl didžiąją dalį sudaro sumušimai.
Įvairiais skaičiavimais jie siekia apie 40 proc. visų traumų ant ledo. Antroje vietoje įvairūs patempimai –
virš 35 proc. Trečioje – pjūviai apie 10 proc., lūžiai ir smegenų sukrėtimai apie 1,5 proc. Kitokių traumų
patiriama dar mažiau.

Penktadalis visų ledo ritulio traumų tenka pečių juostai, kiek mažiau kenčia kelių raiščiai, čiurnos.
„Kontaktinės traumos – bene skaudžiausia ledo ritulio dalis, tenkanti sportininkui. Tačiau pasitaiko ir
nekontaktinių traumų, kurios vienareikšmiškai susijusios su per didele apkrova tenkančia kūnui
treniruočių metu bei per varžybas. Didelis treniruočių ir varžybų skaičius, menkas organizmo
atsistatymas po aktyvios fizinės veiklos, ledo ritulininkui lemia ir suprastėjusią judesių biomechaniką.
Todėl treneriai ir medicinos personalas turi gerai išmanyti su šia sporto šaka susijusias traumas bei jų
gydymo mechanizmus, lygiai taip pat ir tam tikras traumų prevencines programas, kurias taikant
praktikoje būtų įmanoma sumažinti ir naujų, ir pasikartojančių traumų atsiradimo riziką“, - sako
„Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas.

Asociacijos „Hockey Lietuva“ duomenimis, dar 2010 metais ledo ritulio treniruotes lankė viso labo apie
300 vaikų, šiuo metu - jau daugiau nei 1500. Lietuvos čempionate rungtyniauja 150 žaidėjų, Moterų ledo ritulininkių priskaičiuojama daugiau nei 100. Likusieji - įvairiose mėgėjų lygose rungtyniaujantys žaidėjai. 
Iš viso šalyje - maždaug 3000 ledo ritulininkų.

Akivaizdu, kuo didesnis kūno svoris, tuo sunkiau kojų sąnariams. Papildomi kilogramai neigiamai veikia
kaulų ir kremzlių struktūrų būklę, provokuodami raumenų bei skeleto sistemos patologijų vystymąsi. 

„Pėdų skausmas labai dažnas nusiskundimas mūsų klinikoje ir tai beveik visais atvejais susiję su
papildomais kilogramais. Priaugti svorio dėl įvairiausių aplinkybių, tame tarpe ir dėl sveikatos problemų,
gali daugelis. Papildomų kilogramų galime ir nepastebėti, bet tikrai pajusime, kai pradės skaudėti būtent
tą kojų dalį, su kuria remiamasi į pagrindą. Yra nustatyta, kad su kiekvienu žingsniu pėda turi absorbuoti
3 kg jėgos vienam kilogramui kūno masės einant ir 7 kg jėgos bėgant. Tai reiškia, kad vidutiniškai 80 kg
sveriančio žmogaus pėda vieno žingsnio metu absorbuoja 240 kg svorio einant ir 560 kg bėgant. Jei ėjikas
arba bėgikas turi viršsvorį, kalbame apie tūkstančius papildomų kilogramų per dieną vien dėl to, kad šiek
tiek priaugta niekam nereikalingo svorio!”, - sako „Ortopro” klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas
Dmitrij Gorbačev. 

Gydytojo teigimu, kad atlaikytų didelių krūvių sukeliamą stresą, pėdos yra unikalios struktūros. Jas
sudaro 26 kaulai, 30 sąnarių, daugiau nei 100 raumenų, raiščių ir sausgyslių. Tiek daug grupių dirba tam,
kad žmogus galėtų būti judrus ir aktyvus.

Ką reiškia tie papildomi kilogramai?

Nuo seno kai kurios lėtinės ligos yra siejamos su nutukimu. Ne išimtis ir raumenų bei skeleto sistema.
Tyrimai rodo, kad  yra net tiesioginė priklausomybė tarp aukšto kūno masės indekso (KMI)  kulno
skausmo, plokščiapėdystės ir padidinto streso, tenkančio įvairioms pėdos sritims.

„Ortopro” gydytojo D. Gorbačev teigimu, maudimas kojų apatinėje dalyje ne visada rodo, kad organizme
kažkas negerai. Diskomfortas gali atsirasti dėl nuovargio ir pervargimo. Tačiau jei skausmas nepraeina
pailsėjus, lydi kiti simptomai (patinimas, tirpimas, odos spalvos pakitimas, pėdos svorio kritimas), būtina
kreiptis į gydytoją.

„Įsivaizduokite naują sofą - kokia iš pradžių yra patogi ir minkšta. Tačiau laikui bėgant, pagalvėlės
susispaudžia, praranda savo formą, o baldas nusvyra ir neatlaiko svorio. Jūsų pėdos gali reaguoti
panašiai po daugelio metų dėl per didelio slėgio: jungiamieji audiniai išsitempia, susilpnėja sausgyslės,
nukrenta lankas, susispaudžia ir suplonėja riebalų pagalvė. Tada raumenys turi dirbti sunkiau, kad išliktų
stabilūs, o dėl didesnės įtampos ilgainiui stovėjimas ir vaikščiojimas gali būti skausmingi. Kadangi kūnas
turi kompensuoti papildomą svorį, eisena dažnai pakinta, o tai jau pavojus dėl kulkšnies, kelio, klubo,
apatinės nugaros ir kaklo pažeidimų”, - dėsto gyd. D. Gorbačev.

Pagrindiniai skausmingi antsvorio padariniai pėdoms

1. Plokščia pėda. Didesnis svoris gali įtempti ir susilpninti raiščius ir sausgysles, dėl kurių galūnių
lankai yra išlenkti. Dėl plokščiapėdystės vėliau išsivysto ir kitos pėdos deformacijos: didžiojo
piršto ir kitų pirštų iškrypimas. Plokščiapėdystė negydant nuveda prie skausmingos pėdos
sąnarių degeneracijos. Dėl to smarkiai sutrinka žmogaus mobilumas.

2.Plantarinis fascitas. Šeimos gydytojai mėgsta šią patologiją vadinti kulno atauga arba pentinu.
Plantarinė fascija yra labai svarbi, nes ji palaiko pėdos lanką ir savo ruožtu leidžia vaikščioti.
Plantarinei fascijai tenka apie 14 proc. viso svorio tenkančio pėdai. Plantarinis fascitas yra būklė, kai ši audinio juosta užsidega ir sukelia  kulno skausmą. Kasdienis pėdų fascijos stresas sukelia mikroplyšimus, o tai savo ruožtu išvirsta į uždegimą, kuris vėliau patampa lėtiniu. Dažnai maudimas kyla iš pat ryto, lipant iš lovos. Skausmingas yra pirmas žingsnis. Dienos metu prasivaikščiojus gali šiek tiek pagerėti. Diskomfortas lokalizuojasi plantarinės fascijos prisitvirtinimo prie kulnakaulio vietoje. Taip pat gali mausti pėdos skliautą.

3.Čiurnos ir pėdos sąnarių artrozė. Artrozė tai yra liga, pasireiškianti kremzlės degeneracija. Galutinėse stadijose kremzlė gali pilnai išnykti. Tai yra labai skausminga būklė. Kaip minėta, vien pėdoje yra 30 sąnarių. Esant viršsvoriui labai dažnai kenčia priekinės ir vidurinės pėdos dalies sąnariai.

„Kiekviena pėda yra skirtinga, ir kiekvienas iš mūsų neša savo svorį pagal  anatomines ir fiziologines
galimybes. Kai jos išsenka, tenka kreiptis pas gydytojus specialistus. Visada verta paklausti savęs – ar aš
viską padariau, kad padėčiau savo pėdoms? Jei patiriate mobilumo problemų, būtinai suplanuokite
konsultaciją pas ortopedą-traumatologą”, - pabrėžia D. Gorbačev.

Sumažėjus mobilumui, kineziterapeutai ir mitybos specialistai turi daugybę galimybių padėti

1. Plaukimas ir vandens aerobika.
2. Važiavimas dviračiu.
3. Tempimo pratimai. Jie pagerina lankstumą ir sustiprina pėdas, kad sugrąžintų buvusį
   funkcionalumą.
4. Maistas. Žodis „dieta“ gali išgąsdinti skaitytojus, tačiau vien mitybos būdo pokyčiai gali turėti
   didelį poveikį svorio metimui.
5. Bariatrinė chirurgija. Kartais, kai pratimai ir dieta nepadeda, tenka imtis invazinių priemonių.