Pakartotinio susižalojimo baimės valdymas
Panika dėl judėjimo paveikia daugelį po raumenų ir kaulų sistemos pažeidimų. Kai patiriama trauma, pavyzdžiui kurios nors vietos lūžis, ar sausgyslės trūkimas, nuėmus įtvarus, kone visi pacientai pajunta dvi nerimo stadijas – pradžioje mankštos, vėliau pakartotinio susižalojimo baimes. Tai įvyksta, nes smegenys prisimena skausmą, kuris buvo pirmasis atsakas kaip apsaugos mechanizmas. Patirtas kankinantis maudimas tampa traumuojančia patirtimi, o kai centrinė nervų sistema pradeda reaguoti į judesį, dažniausiai automatiškai yra ribojamos įprasto mobilumo galimybės.
„Gana dažnai pacientai per pirmus kineziterapijos užsiėmimus bijo atlikti sužalotos galūnės judesius. Kuo sudėtingesnė buvo traumą, tuo komplikuočiau, nes sunkesnio susižalojimo atveju ilgiau jaučiame skausmą, todėl ribojame mobilumą ilgesnį laiką. Judėjimo baimė atsiranda ankstyvoje stadijoje po traumos, kai žmogus nesiryžta atlikti pagrindinio judesio su pažeista galūne. Baimė susižaloti dažniausiai aplanko vėlesniuose reabilitacijos etapuose, kai pacientas vengia funkcinių judesių, pavyzdžiui šuolio, nes buvo nutrūkęs priekinis kryžminis raištis. Tai gali sukelti daugybę problemų ir neigiamų pasekmių, tokių kaip pakitusią biomechaniką, sustingusį judėjimą ir sąnarių apsaugą bei sutrikusius raumenų aktyvavimo modelius reabilitacijos metu. Ši baimė ar nerimas, kuri dar vadinama kineziofobija, trukdo funkcionalumui ir gyvenimo kokybei“ – sako „Ortopro“ klinikos kineziterapeutė Aistė Vaitukaitienė.
Medikų patirtis rodo, kad kai kurie pacientai niekada negrįžta į iki traumos buvusį lygį, nepaisant operacijos ir tinkamo tolesnio gydymo. Anksčiau sportavę asmenys dažniausiai nebeužsiima savo mėgstama veikla, o profesionaliems sportininkams baimė vėl susižaloti apima ir nerimą, kad nepavyks grįžti į aukščiausio lygio varžybas. Todėl pastariesiems kartais prireikia ir psichologo pagalbos. Deja, bet ir tai ne visiems pagelbėja. A. Vaitukaitienės teigimu, reabilitacija po traumos beveik visada yra ir fizinė, ir psichologinė.
„Geriausias būdas nustatyti, nuo ko pradėti, yra išsiaiškinti, kokie judesiai, veikla ar fizinis stresas sukelia baimės reakciją. Tai gali būti sportas, vieta, kur patyrėte sužeidimą, arba konkreti sąnario padėtis, kai gavote traumą. Bet kokį dirgiklį, sukeliantį baimingą atsaką, privalu įvertinti taip, kad centrinei nervų sistemai būtų suteikta nedidelė judesio dozė be skausmo reakcijos. Palaipsniui didinant dirgiklio intensyvumą ir valdant atsaką, galiausiai bus galima visiškai grįžti prie judesio be skausmo ar baimės, – tvirtina „Ortopro“ klinikos atstovė. – Kineziterapeutas gali pasiūlyti laipsnišką graduoto judėjimo programą, kuri padės žmonėms, kenčiantiems nuo skausmo, vėl pradėti judėti. Taip pat pacientams reikia padėti suprasti skausmą ir suvokti, kaip smegenys į jį reaguoja. Švietimas ir leidimas pacientams tyrinėti saugų judėjimą, prižiūrint specialistui, leis pasiekti teigiamų nervų sistemos pokyčių, sumažins jautrumą, kas tikrai pagerins judėjimą. Svarbu derinti švietimą su vadovaujamu kryptingu judesiu, kad būtų sustiprintos skausmo neurologijos sampratos, nes vien švietimas nebus toks veiksmingas. Taip pat svarbu, kad judesiai būtų prasmingi pacientui, su konkrečiais tikslais, kurie padėtų jį motyvuoti grįžti prie norimos veiklos ir gyvenimo kokybės“.
