Daugelio jaunuolių gyvenimas sukasi apie mėgstamą fizinę veiklą. Treniruotėse jie ugdo savo kūną ir įgūdžius, mokosi komandinio darbo, užmezga draugystes. Siekis tobulėti, konkurencija ir noras išlikti komandoje dažnai jauname amžiuje lemia intensyvų susikaupimą tik vienai sporto šakai. Tačiau itin intensyvus treniravimasis turi ir minusų.

„Tyrimai rodo, jog ankstyva sporto specializacija siejasi su padidėjusia traumų rizika. Vaikai, kurie anksti tampa futbolininkais, krepšininkais ar tenisininkais patiria pasikartojantį stresą tam tikroms kūno sritims: pečiams, rankoms, kojoms… Labai svarbu, kad jaunuoliai pakankamai pailsėtų nuo šių pasikartojančių judesių, – teigia ortopedė-traumatologė Raimonda Valaikaitė. – Jaunieji sportininkai turi turėti pakankamai laiko atsigauti ir tai nereiškia visišką poilsį nuo bet kokios fizinės veiklos. Tinkamas atsigavimas gali apimti kitokio pobūdžio fizinį aktyvumą per pertraukas ar tarp treniruočių. Tai yra aktyvus atsistatymas.“

Gydytojos teigimu, tėvai, kurie mano, kad jų vaikui būtina sportuoti kuo daugiau, jog turėtų galimybių priklausyti aukšto lygio komandai, galvoja klaidingai. Tyrimai rodo, kad maždaug 54 proc. visų traumų sportuojančių jaunuolių tarpe yra dėl per didelio krūvio. Be to, jeigu sužalojimai rimtesni, sportinės veiklos gali tekti atsisakyti visai.

„Jei sportininkas patiria netikėtą ilgalaikį našumo sumažėjimą be traumos požymių, tai gali būti ir  pervargimo ar dingusios motyvacijos pasekmė. Dažnai taip nutinka tiems, kurie specializuojasi ankstyvame amžiuje. Svarbu, kad tėvai ir treneriai suprastų bei sugebėtų atpažinti pernelyg didelio fizinio krūvio sukeltus simptomus. Tai gali padėti ne tik išvengti traumų, bet ir sumažinti ilgalaikį pervargimo poveikį jauno sportininko kūnui bei jo protui“, – tvirtina R. Valaikaitė.

Ankstyvoji specializacija gali būti sudėtinga ne tik fiziškai, bet ir emociškai

„Orthopaedic Journal of Sports Medicine“ paskelbtuose moksliniuose tyrimuose atskleidžiama, kad sportininkai, užsiimantys keliomis sporto šakomis, gali turėti tam tikrų judėjimo pranašumų, palyginti su tais, kurie dalyvauja tik vienoje aktyvioje veikloje. Bendras fizinis pasiruošimas įgaunamas per ilgus metus ir tai galima padaryti dalyvaujant kelių sporto šakų užsiėmimuose. Patariama sutelkti dėmesį į viso kūno jėgą ir darnų judėjimą, kad raumenų ir kaulų sistema būtų paruošta ne tik pačiam sportui, bet ir apskritai gyvenimui.

„Perdegimas kartais būna toks stiprus, kad lemia pasitraukimą iš patinkančios veiklos, o tai nutinka dar gerokai anksčiau nei vaikas pasiekia savo potencialo viršūnę. Be to, jis gali prarasti norą sportuoti ir vėlesniame savo gyvenime etape. Taip pat sumažėjus efektyvumui ir padaugėjus traumų dažnai susiduriama su depresija, dėl kurios atsisakoma sporto ar komandinės veiklos. Tai gali turėti liūdnų pasekmių ir žmogaus tapatybei, nes jis nebeturi tikrojo savęs jausmo be sporto. Tie, kurie yra spaudžiami visada būti geriausiais, neretai praranda vaikystę. Ne tik sportininkas perdega, bet ir tėvai išsekina save fiziškai bei finansiškai“, – sako R. Valaikaitė.

Pasak gydytojos, leisti vaikams sportuoti savo malonumui yra geriausias būdas, siekiant išvengti perdegimo ar rimtų susižalojimų dar nesulaukus brendimo.

„Galų gale turime leisti vaikams būti vaikiškais ir žaisti ar sportuoti tiesiog tam, kad jiems būtų smagu. Kiekviename iš jų gamta užkodavusi fizinio vystymosi niuansus, kurių perprasti mes dar iki šiol nepajėgėme. Todėl vaikams reikia suteikti laisvės ir erdvės klausyti savo kūno ir sekti jo nurodymais. Per didelis spaudimas užsiimti vienos krypties sportu gali atimti tam tikras reikalingas patirtis. Jeigu vaikas pradeda bijoti, kad nepasiseks ar nebus pakankamai geras, jis gali pradėti pats save riboti. Galų gale mūsų atžalos turi išmokti pajusti ir nesėkmę, nes tik taip supras, kad tai yra gyvenimo dalis ir įgis įgūdžių su ja susitvarkyti savarankiškai. Tėvai bei treneriai turi dirbti kartu, kad ir sportuojantys vaikai galėtų mėgautis vaikyste be spaudimo“.