Archives

JAV mokslininkų atliktas išsamus tyrimas parodė, kad pagal traumų statistiką ledo ritulys pasaulyje
užima 4 vietą ir nusileidžia tik pirmoje vietoje esančiam boksui, regbiui bei snieglenčių sportui. Vis dėlto,
šimtus vaikų į aikštynus prisivilioję treneriai pagrįstai teigia, jog šis sportas gal net saugesnis nei Lietuvoje
populiariausi krepšinis ar futbolas, nes jaunieji ledo ritulininkai turi šarvus, kurie puikiai pasaugo nuo bet
kokių įmanomų susižeidimų.

Tačiau kas laukia išmokus gerai čiuožti, kai dvylikamečių ir trylikamečių greitis pasiekia 30 km ir daugiau
per valandą, o parkritus beveik nekontroliuojamas slydimas vyksta maždaug 20 km per valandą greičiu?
Be to, reikia staigiai stabdyti, keisti čiuožimo krypti, susitrenkti su priešininku ir pan… Vaikai išmoksta
smūgiuoti, kad ledo ritulys lėktų net 80 - 90 km per val.

„Svarbu išskirti, kad ledo ritulininkai turi itin gerą pusiausvyros bei koordinacijos valdymo mechanizmą.
Vis dėlto, patiriamos įvairios čiurnos, kelio sąnario, juosmeninės stuburo dalies, peties sąnario ar kitos
kūno dalies traumos sumenkina pusiausvyros gebėjimus, lygiagrečiai sumažinant ir sportininko varžybinį
laiką. Todėl tam tikras funkcinių judesių testavimas, žaidėjų pusiausvyros lavinimas tiek statinėmis, tiek
dinaminėmis aplinkybėmis naudingas, efektyvus bei lemiamas bandant sumažinti tiek apatinių, tiek
viršutinių galūnių traumų riziką“, - tvirtina „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas - Mūsų
klinikos „3D Motion Lab” centre atliekami įvairūs neinvaziniai judesių biomechaniniai tyrimai.
Laboratorijoje susipažinsite su savo judesių specifiškumu, unikalumu bei išskirtinumu. Taip pat bet koks
šioje klinikoje atliekamas tyrimas bus naudingas, siekiant išvengti lėtinės arba ūmios traumos. Per
treniruotes pritaikę specialistų rekomendacijas, skirtas judesio korekcijai, sumažinsite ir nemalonius
pojūčius dėl netinkamai atliekamo judesio. Todėl raginame užsiregistruoti tyrimui jau artimiausiu metu“.

Dažniausios ledo ritulininkų patiriamos traumos

Žaidėjų sužeidimai specifiniai, nes jie susiję ir su smūgiavimu. Todėl didžiąją dalį sudaro sumušimai.
Įvairiais skaičiavimais jie siekia apie 40 proc. visų traumų ant ledo. Antroje vietoje įvairūs patempimai –
virš 35 proc. Trečioje – pjūviai apie 10 proc., lūžiai ir smegenų sukrėtimai apie 1,5 proc. Kitokių traumų
patiriama dar mažiau.

Penktadalis visų ledo ritulio traumų tenka pečių juostai, kiek mažiau kenčia kelių raiščiai, čiurnos.
„Kontaktinės traumos – bene skaudžiausia ledo ritulio dalis, tenkanti sportininkui. Tačiau pasitaiko ir
nekontaktinių traumų, kurios vienareikšmiškai susijusios su per didele apkrova tenkančia kūnui
treniruočių metu bei per varžybas. Didelis treniruočių ir varžybų skaičius, menkas organizmo
atsistatymas po aktyvios fizinės veiklos, ledo ritulininkui lemia ir suprastėjusią judesių biomechaniką.
Todėl treneriai ir medicinos personalas turi gerai išmanyti su šia sporto šaka susijusias traumas bei jų
gydymo mechanizmus, lygiai taip pat ir tam tikras traumų prevencines programas, kurias taikant
praktikoje būtų įmanoma sumažinti ir naujų, ir pasikartojančių traumų atsiradimo riziką“, - sako
„Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas.

Asociacijos „Hockey Lietuva“ duomenimis, dar 2010 metais ledo ritulio treniruotes lankė viso labo apie
300 vaikų, šiuo metu - jau daugiau nei 1500. Lietuvos čempionate rungtyniauja 150 žaidėjų, Moterų ledo ritulininkių priskaičiuojama daugiau nei 100. Likusieji - įvairiose mėgėjų lygose rungtyniaujantys žaidėjai. 
Iš viso šalyje - maždaug 3000 ledo ritulininkų.

Akivaizdu, kuo didesnis kūno svoris, tuo sunkiau kojų sąnariams. Papildomi kilogramai neigiamai veikia
kaulų ir kremzlių struktūrų būklę, provokuodami raumenų bei skeleto sistemos patologijų vystymąsi. 

„Pėdų skausmas labai dažnas nusiskundimas mūsų klinikoje ir tai beveik visais atvejais susiję su
papildomais kilogramais. Priaugti svorio dėl įvairiausių aplinkybių, tame tarpe ir dėl sveikatos problemų,
gali daugelis. Papildomų kilogramų galime ir nepastebėti, bet tikrai pajusime, kai pradės skaudėti būtent
tą kojų dalį, su kuria remiamasi į pagrindą. Yra nustatyta, kad su kiekvienu žingsniu pėda turi absorbuoti
3 kg jėgos vienam kilogramui kūno masės einant ir 7 kg jėgos bėgant. Tai reiškia, kad vidutiniškai 80 kg
sveriančio žmogaus pėda vieno žingsnio metu absorbuoja 240 kg svorio einant ir 560 kg bėgant. Jei ėjikas
arba bėgikas turi viršsvorį, kalbame apie tūkstančius papildomų kilogramų per dieną vien dėl to, kad šiek
tiek priaugta niekam nereikalingo svorio!”, - sako „Ortopro” klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas
Dmitrij Gorbačev. 

Gydytojo teigimu, kad atlaikytų didelių krūvių sukeliamą stresą, pėdos yra unikalios struktūros. Jas
sudaro 26 kaulai, 30 sąnarių, daugiau nei 100 raumenų, raiščių ir sausgyslių. Tiek daug grupių dirba tam,
kad žmogus galėtų būti judrus ir aktyvus.

Ką reiškia tie papildomi kilogramai?

Nuo seno kai kurios lėtinės ligos yra siejamos su nutukimu. Ne išimtis ir raumenų bei skeleto sistema.
Tyrimai rodo, kad  yra net tiesioginė priklausomybė tarp aukšto kūno masės indekso (KMI)  kulno
skausmo, plokščiapėdystės ir padidinto streso, tenkančio įvairioms pėdos sritims.

„Ortopro” gydytojo D. Gorbačev teigimu, maudimas kojų apatinėje dalyje ne visada rodo, kad organizme
kažkas negerai. Diskomfortas gali atsirasti dėl nuovargio ir pervargimo. Tačiau jei skausmas nepraeina
pailsėjus, lydi kiti simptomai (patinimas, tirpimas, odos spalvos pakitimas, pėdos svorio kritimas), būtina
kreiptis į gydytoją.

„Įsivaizduokite naują sofą - kokia iš pradžių yra patogi ir minkšta. Tačiau laikui bėgant, pagalvėlės
susispaudžia, praranda savo formą, o baldas nusvyra ir neatlaiko svorio. Jūsų pėdos gali reaguoti
panašiai po daugelio metų dėl per didelio slėgio: jungiamieji audiniai išsitempia, susilpnėja sausgyslės,
nukrenta lankas, susispaudžia ir suplonėja riebalų pagalvė. Tada raumenys turi dirbti sunkiau, kad išliktų
stabilūs, o dėl didesnės įtampos ilgainiui stovėjimas ir vaikščiojimas gali būti skausmingi. Kadangi kūnas
turi kompensuoti papildomą svorį, eisena dažnai pakinta, o tai jau pavojus dėl kulkšnies, kelio, klubo,
apatinės nugaros ir kaklo pažeidimų”, - dėsto gyd. D. Gorbačev.

Pagrindiniai skausmingi antsvorio padariniai pėdoms

1. Plokščia pėda. Didesnis svoris gali įtempti ir susilpninti raiščius ir sausgysles, dėl kurių galūnių
lankai yra išlenkti. Dėl plokščiapėdystės vėliau išsivysto ir kitos pėdos deformacijos: didžiojo
piršto ir kitų pirštų iškrypimas. Plokščiapėdystė negydant nuveda prie skausmingos pėdos
sąnarių degeneracijos. Dėl to smarkiai sutrinka žmogaus mobilumas.

2.Plantarinis fascitas. Šeimos gydytojai mėgsta šią patologiją vadinti kulno atauga arba pentinu.
Plantarinė fascija yra labai svarbi, nes ji palaiko pėdos lanką ir savo ruožtu leidžia vaikščioti.
Plantarinei fascijai tenka apie 14 proc. viso svorio tenkančio pėdai. Plantarinis fascitas yra būklė, kai ši audinio juosta užsidega ir sukelia  kulno skausmą. Kasdienis pėdų fascijos stresas sukelia mikroplyšimus, o tai savo ruožtu išvirsta į uždegimą, kuris vėliau patampa lėtiniu. Dažnai maudimas kyla iš pat ryto, lipant iš lovos. Skausmingas yra pirmas žingsnis. Dienos metu prasivaikščiojus gali šiek tiek pagerėti. Diskomfortas lokalizuojasi plantarinės fascijos prisitvirtinimo prie kulnakaulio vietoje. Taip pat gali mausti pėdos skliautą.

3.Čiurnos ir pėdos sąnarių artrozė. Artrozė tai yra liga, pasireiškianti kremzlės degeneracija. Galutinėse stadijose kremzlė gali pilnai išnykti. Tai yra labai skausminga būklė. Kaip minėta, vien pėdoje yra 30 sąnarių. Esant viršsvoriui labai dažnai kenčia priekinės ir vidurinės pėdos dalies sąnariai.

„Kiekviena pėda yra skirtinga, ir kiekvienas iš mūsų neša savo svorį pagal  anatomines ir fiziologines
galimybes. Kai jos išsenka, tenka kreiptis pas gydytojus specialistus. Visada verta paklausti savęs – ar aš
viską padariau, kad padėčiau savo pėdoms? Jei patiriate mobilumo problemų, būtinai suplanuokite
konsultaciją pas ortopedą-traumatologą”, - pabrėžia D. Gorbačev.

Sumažėjus mobilumui, kineziterapeutai ir mitybos specialistai turi daugybę galimybių padėti

1. Plaukimas ir vandens aerobika.
2. Važiavimas dviračiu.
3. Tempimo pratimai. Jie pagerina lankstumą ir sustiprina pėdas, kad sugrąžintų buvusį
   funkcionalumą.
4. Maistas. Žodis „dieta“ gali išgąsdinti skaitytojus, tačiau vien mitybos būdo pokyčiai gali turėti
   didelį poveikį svorio metimui.
5. Bariatrinė chirurgija. Kartais, kai pratimai ir dieta nepadeda, tenka imtis invazinių priemonių.

Ne paslaptis, jog į kompiuterines pramogas įnikę jauni žmonės, o ypač paaugliai, šiuo metu rizikuoja
susigadinti regėjimą ir dėl per mažo judėjimo priaugti svorio. Vis dėlto, nuolat žaidžiantys neišvengia ir
galūnių, nugaros, kaklo srities skausmų. „Ortopro” klinikos medikai teigia, jog taip vadinamų „gaming`o”
fanų, besiskundžiančių įvairiais negalavimais, kasmet po truputį daugėja, o besikreipiantys pagalbos - vis
jaunesni.
„Aiškiai padaugėjo su darbu prie kompiuterio ir žaidimais susijusių nusiskundimų“, – sako „Ortopro"
klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas Tadas Šiatkus. - Žaidėjams dažniausiai pažeidžiami riešo ir
nykščio sąnariai. Nykštys daug naudojamas tiek mūsų mobiliuosiuose įrenginiuose, tiek siunčiant žinutes,
tiek žaidimų konsolių valdikliuose. Būtent neergonomiškas prietaisų dizainas bene labiausiai kaltas dėl
kylančių minėtų problemų. Mes turime išmokyti savo atžalas rasti balansą gyvenime ir tai parodyti savo
pavyzdžiu, nes vaikai kopijuoja tėvų gyvenimo būdą“.
Gyd. T. Šiatkaus teigimu, sparčiai auganti kompiuterinių žaidimų rinka - nauja realybė, kuri reiškia, kad
teks prisitaikyti. O ir atsisakyti šios pramogos nėra būtina. Svarbu kiekvienam žinoti apie neigiamą
poveikį, kurio galima išvengti.

Prieš aptariant žalą, teisinga paminėti naudą

Kompiuteriniai žaidimai yra ne tik pramoga bei smagus laiko praleidimas, bet ir gali padėti žmonėms
bendrauti, virtualioje bendruomenėje kartu atliekant tam tikras užduotis. Kenčiantiems nuo vienatvės tai
puiki priemonė užmegzti ryšį, įskaitant ir sunkiai tai darančius tradiciniais metodais - pavyzdžiui, turinčius
autizmo spektro sutrikimų.
„Yra įvairių tyrimų, rodančių kad žaidimai turi tam tikrų pažintinių pranašumų, pavyzdžiui, žaidėjai
kartais pasižymi geresne dėmesio kontrole ir išradingesniu erdviniu mąstymu. Nors nėra visiškai aišku,
kiek ši nauda pritaikoma už vaizdo žaidimų sferos ribų, realiame pasaulyje. Galiausiai, ši pramoga turi
medicininį pritaikymą: naudinga žmonėms, sergantiems degeneracinėmis ligomis, siekiant pagerinti jų
pusiausvyrą; pagelbėja paaugliams, sergantiems dėmesio stokos sutrikimu, tobulina mąstymo įgūdžius“, teigia gyd. T. Šiatkus.

Žaidimų neigiami padariniai sveikatai

Kaip ir galima tikėtis, rankų riešų skausmai yra dažniausia problema, su kuria susiduria žaidėjai. Kai ką
nors darome ilgą laiką, rizikuojame patirti traumą, sukeliamą pakartotinių vienodų judesių. Tačiau
„gaming`o" mėgėjai taip pat gali patirti ir pečių, dilbio bei nugaros skausmus.
„Jei jaučiate diskomfortą, kuris trukdo jūsų pomėgiams ar įprastinei veiklai, būtinai kreipkitės į
specialistus. Mūsų klinikos gydytojų kineziterapeutų komanda atliks visus reikiamus tyrimus ir sudarys
mankštų planus bei rekomenduos prevencijos priemones, kad panašių nusiskundimų išvengtumėte
ateityje. Uždelsus problemos sprendimas bus tik sudėtingesnis ir negalavimui suvaldyti gali prireikti net
operacijos“, - tvirtina T. Šiatkus.

1. Riešų problemos

Riešo kanalo sindromas. Riešo kanalas - praėjimas, kuriame jungiasi nervai tarp riešo ir rankos - gali
susiaurėti, o tai sumažina jūsų judesių diapazoną. Taip pat galite jausti skausmą rankoje. Jei laikui bėgant
situacija pablogės, galūnė gali susilpnėti.

Tendonitas. Tendonitas atsiranda dėl per didelio vienos rankos naudojimo. Tai audinio, jungiančio kaulus
ir raumenis, uždegimas.

Nykščio sąnariai. Valdikliai dažnai yra maži, todėl norint nykščiais spaudyti mygtukus ranką reikia laikyti
nepatogioje padėtyje. Kuo mažesnis valdiklis, tuo didesnės bus rankos problemos.

2. Dilbio skausmas

Nereikia būti teniso korte, kad išsiugdytumėte „teniso alkūnę" – tai galite padaryti žaisdami vaizdo
žaidimus. Pasikartojantys žaidimų judesiai gali pažeisti sausgyslę, kuri padeda pirštams išsitiesti. Jausite
skausmą alkūnėje ir dilbyje, kuris gali paveikti visą ranką.

3. Peties skausmas

Vadinamasis „pelės petys“ išsivysto dėl pasikartojančių judesių, o tikrasis būklės pavadinimas yra bicepso
sausgyslių uždegimas. Jausite bicepso raumenų skausmą, nes raumenys sutrumpėja. Bloga laikysena,
nuo kurios kenčia daugelis žaidėjų, gali dar labiau pabloginti situaciją.

4. Nugaros ir kaklo skausmai.

Žiūrint aukštyn arba žemyn į televizorių ar kompiuterio pultą, gali atsirasti įtampa kakle, o nuolat tai
darant įtampa didėja. Žaidimų sukeliamo kaklo ir nugaros skausmo priežastys yra susijusios su prasta
laikysena, ilgu sėdėjimu ir neergonomišku stalu ar darbo vieta.

Dažnesnės pertraukos ir raumenų tempimas gali sumažinti kaklo ir nugaros skausmą. Vis dėlto,
veiksmingiausias sprendimas išvengti didesnio skausmo bus tokio pramogavimo laiko sutrumpinimas.

Kompiuteriniai žaidimai taip pat sietini su viršsvoriu dėl persivalgymo

Manoma, kad nutukimą taip pat lemia padidėjęs maisto suvartojimas žaidžiant. Remiantis žurnale
„Journal of Clinical Nutrition“ paskelbtu tyrimu, vos vienas įtemptas seansas prie ekrano gali būti susijęs
su intensyviu užkandžiavimu, neatsižvelgiant į apetito pojūčius, kai sutrinka sotumo jausmas.

Dažnai savo atžalų nusiskundimus, dėl naktį atsirandančių dieglių apatinėje kūno dalyje, o ypač kojose,
tėvai palaiko natūralia organizmo reakcija į intensyvų augimą. Įvairiais skaičiavimais su šia, vėlesniame
amžiuje jokių padarinių neturinčia, problema susiduria nuo 10 iki 30 proc. berniukų ir mergaičių. Tačiau
pasitaiko atvejų, kai pasikonsultuoti su specialistais tiesiog privalu, nes vaiko kūnas gali signalizuoti apie
gerokai rimtesnius negalavimus.

Kas iš tiesų yra tie vaikų augimo skausmai?

Tiek mergaitės, tiek berniukai turi du augimo šuolius: nuo trejų iki penkerių metų ir nuo aštuonerių iki
trylikos. Dažniausiai vaikai diskomfortą jaučia vakare prieš miegą arba prabunda dėl kelių ar blauzdų
diegimo naktį.  Gali paprašyti pamasažuoti ar patrinti tą vietą, kad jaustųsi geriau, ir galiausiai vėl
užminga. Ryte jie jau nieko nejaučia, eina į mokyklą ir užsiima įprasta veikla. Tačiau po to simptomai
kartojasi.
„Augimo skausmai kiekvienam yra skirtingi. Dažniausiai vaikas jaučia gilų mėšlungį ar skausmą, kuris gali
būti lengvas arba ganėtinai stiprus. Vienus simptomai kamuoja vos porą minučių, kitus – kelias valandas.
Augimo skausmai gali būti periodiniai, o kai kuriems berniukams ir mergaitėms gali pasireikšti kasdien.
Priežastys nėra aiškios. Dažnai klaidingai manoma, kad šiuos negalavimus sukelia kaulų augimas. Tačiau
skeletas didėja lėtai, net esant augimo šuoliams. Šis procesas  tikrai nesukelia skausmo“, - sako
„Ortopro“ klinikos vaikų chirurgė Julija Prosianikova.

Padidėjęs fizinis aktyvumas taip pat gali būti į augimo skausmus panašaus diskomforto priežastimi

Gydytojos teigimu, labai aktyviems vaikams sunku nustatyti, ar tai yra augimo skausmai ar nuo per
didelio sportinio krūvio kylantys negalavimai - ypač jei mažametis ar paauglys žaidžia futbolą 12 valandų
per savaitę arba lanko baleto pamokas ir šoka po 3 valandas per dieną.
Nesant susitarimo dėl diagnostinių kriterijų, mokslininkai nusprendė, kad „augimo skausmai“ yra
klaidingas pavadinimas. Siūlomos tokios alternatyvos kaip: „pasikartojantis galūnių skausmas“,
„gerybiniai naktiniai galūnių skausmai“, „gerybinis kojų skausmas“ ir „idiopatinis galūnių skausmas“.
„Jei manote, kad skausmas kyla dėl pernelyg didelio sportinio aktyvumo, dažnai patariame tėvams
įtikinti atžalas įsiklausyti į savo kūną ir padaryti pertrauką“, - sako J. Prosianikova.
Kai kurie tyrimai rodo, kad mergaičių ir berniukų, kenčiančių nuo augimo skausmų, tolerancija įvairiems
negalavimams yra mažesnė nei bendraamžių. Šie vaikai dažniau kenčia ir nuo galvos ar pilvo skausmų.

Kaip sumažinti šio augimo laikotarpio skausmą?

Specifinio gydymo ar profilaktikos nuo augimo skausmų nėra. Bet gali padėti švelnus masažas, raumenų
tempimas, skausmingos vietos šildymas. Jei maudimas itin stiprus, kartais prireikia skausmą mažinančių
vaistų. Vertinant nusiskundimą, svarbiausia, kad ryte pabudęs vaikas jaustųsi visiškai sveikas. Kitu atveju
– tai, greičiausiai, kažkas rimtesnio.

„Taip pat yra svarbi subalansuota mityba ir poilsio režimas. Paaugliai dažnai linkę nesilaikyti įprastos
rutinos, ilgai vakaroja, sėdi prie kompiuterio, „skrolina“ telefone. Jaunam žmogui reikia mažiausiai 8,5 –
9 valandų miego per naktį. Tačiau tyrimai rodo, kad tik 15 proc. jaunuolių naktimis miega 8 valandas.  Be
to, fizinis aktyvumas taip yra labai būtinas, norint maksimaliai padidinti kaulų tankį ir stiprumą augimo
metu - svarbiausia, kad krūviai būtų tinkami“, - tvirtina gydytoja J. Prosianikova.

Kada tėvai turėtų sunerimti ir kreiptis į gydytoją?

Bet kuriam vaikui, kuris jaučia skausmą ryte ar dieną, šlubuoja arba kyla sunkumų normaliai bėgioti ir
žaisti, reikia atlikti pilną medicininę apžiūrą. Šie negalavimai, greičiausiai, niekaip nebus susiję su augimo
skausmais.  
Pasikonsultuoti derėtų ir turint antsvorio. Tai papildomai apkrauna raiščių - raumenų aparatą.  Maudimą
kojose gali sukelti ir netinkamas kaulų formavimasis: skoliozė, plokščiapėdystė, įgimtos stuburo, klubo,
kelių ar čiurnos sąnarių ligos.
„Jei jūsų vaikui skauda ilgą laiką, visą dieną, skausmas nepraeina ryte ir jį lydi netgi karščiavimas, diegia
sąnarius, jei šlubuoja arba teikia pirmenybę vienai kojai, jaučiasi pavargęs, mažiau aktyvus nei įprastai -
turėtumėte kreiptis į gydytoja, kad nepradelstumėte ligos pradžios. Kuo anksčiau bus nustatyta
diagnozė, tuo lengvesnis ir veiksmingesnis bus gydymas“, – pažymi „Ortopro“ klinikos vaikų chirurgė.

Jei prieš kelerius metus „tenisininko alkūnė“ (lateralinis epikondilitas), peties sąnario ir riešo pažeidimai buvo laikomi bene dažniausiomis atletų karjerą pristabdančiomis traumomis, tai dabar po apsilankymo kortuose vis daugiau pacientų į medikus kreipiasi dėl apatinės kūno dalies.

Iš lengvai prieinamos viešos informacijos nesunku susidaryti įspūdį, kad, be kai kurių išimčių, aukštesnių rezultatų pasiekiantys profesionalūs tenisininkai tiek sunkių, tiek lengvų susižalojimų patiria gerokai mažiau nei žemesnes pozicijas reitinguose užimantys. Tuo pačiu kiekvienas priverstinis sustojimas reiškia, jog tai tikrai atsilieps vėlesniems sportininko rezultatams, nes kuriam laikui keičiamas treniruočių intensyvumas.

„Ortopro“ klinikos atstovo kineziterapeuto Manto Aleckūno teigimu, traumų kamuojami tenisininkai atsiduria tarsi uždarame rate – po kiekvieno susižeidimo didėja tikimybė jį patirti pakartotinai, o visiškas atsistatymas gali reikšti ir karjeros pabaigą. Tas pats liečia ir vaikus, pradedančius sportuoti bei turinčius vilties ateityje siekti profesionalo karjeros.

„Du trečdaliai visų traumų tenise atsiranda dėl per didelio krūvio, o kita dalis sužalojimų įvyksta dėl įvairių žaidybinių situacijų, kaip pavyzdžiui, kritimas ant paviršiaus, staigus kūno krypties keitimas, šuolis į viršų ar į tolį. Vis labiau įgudus, stengiamasi didinti žaidimo intensyvumą, todėl neretai pažeidžiamos peties, alkūnės ir riešo sąnario struktūros,- tvirtina šalies didžiuosiuose miestuose veikiančios „Ortopro klinikos gydytojas. - Taip pat apie 60 proc. susižeidimų tenka ir apatinėms kūno dalims bei jų struktūroms, įskaitant šlaunies raumenų ir aplink kelio bei čiurnos sąnarį esančių minkštųjų audinių pažeidimus. Be to, įdomus faktas tas, kad likusios, žaidimo metu patiriamos, traumos fiksuojamos nugaros srityje, ties krūtinine ir juosmenine stuburo dalimi“.

Statistika rodo, jog vos per kelerius metus Lietuvoje teniso aikštynų skaičius padidėjo apie 40 proc. Tad nenuostabu, kad kortuose kamuoliuką bumbsinčių mėgėjų taip pat padaugėjo net kelis kartus. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, šiuo metu šalyje tenisininkai skaitlingumu užima 8 vietą, panašiai yra tinklininkų ir rankininkų.

„Šiame sporte tiek profesionalai, tiek įgudę mėgėjai gan dažnai patiria traumų. Nepaisant to, kad susižeidimų dėl perkrovų dažnis per pastaruosius du dešimtmečius ženkliai didėjo, vis dėlto, galima pasidžiaugti, jog inovatyvios medicinos technologijos leidžia ieškoti naujų būdų, kaip sumažinti traumų tikimybę. Atlikus išsamius biomechaninius tyrimus, įmanoma įvertinti asmens funkcionalumo lygį bei nustatyti, kurioms kūno struktūroms tenkanti raumenų apkrova išreiškiama labiau, o kurioms mažiau“, - sako kineziterapeutas M. Aleckūnas.

„Ortopro“ klinikos „3D Motion Lab” judesio laboratorijoje atliekami neinvaziniai įvairiapusiai biomechaniniai tyrimai padeda nustatyti griaučių – raumenų sistemos būklę ir pokyčius. Visa tai, atsižvelgus į paciento poreikius, lūkesčius bei galimybes, leidžia sudaryti individualią traumų prevencijos programą, kuri sumažins susižeidimų tikimybę sportuojant ateityje.

Pagalbos į „Ortopro“ kliniką pacientai dažniausiai atvyksta, kai jau dėl didelį skausmą keliančių sustingusių pečių nebegali patys nusiprausti, apsirengti ar užsidėti kuprinės. Būklė dažniausiai vystosi lėtai, palaipsniui, ir tinkamai negydoma ilgiems metams gali paveikti vieną ar kelis sąnarius. Judrumo praradimas dažna problema žmonėms, kuriems virš keturiasdešimt. 

„Pečių mobilumo stoka dažnai kyla dėl peties sąnarių sustingimo, kitaip vadinamo „užšalimo“. Peties sąnario kapsulė sudaryta iš jungiamojo audinio - raiščių, kurie pritvirtina petį prie rankos. Kai kapsulė sustingsta arba patinsta, jūsų pečiai sustingsta, ir pečių kaulai negali laisvai judėti sąnaryje. Dauguma pacientų, kurie susiduria su peties sąnario sustingimo problema, yra moterys nuo 40 iki 60 metų amžiaus, vyrai dažniau patiria peties traumas. Be to, nėra vienos sustingusio peties priežasties.“, – sako „Ortopro“ gydytojas Alius Pauža.

Kodėl petys susitingsta?

Normalus, sveikas petys yra judriausias kūno sąnarys. Kiekvienas žmogus turėtų lengvai su rankomis pasiekti: virš galvos, per visą kūną, už nugaros, iš šono į šoną.

Susidūrus su problemomis skausmo stiprumas, kurį patiria pacientai, gali skirtis: kai kuriems pasireiškia stiprus maudimas, kitiems - tik lengvas. Tai lemia uždegimo reakcijos, kurios išsivysto sąnario viduje kaip ligos proceso dalis. 

„Dauguma pacientų, kurių pečiai yra sustingę, sako, kad jų skausmo lygis laikui bėgant svyruoja. Pradinėje fazėje skausmas dažniausiai būna ūmiausias, ypač naktį, ir tai gali sukelti rimtus miego sutrikimus. Praėjus 6-8 mėnesiams po pradžios dauguma pacientų sako, kad jų skausmas žymiai sumažėjo. Tuo tarpu kiti vis dar jaučia didelį skausmą praėjus daugiau nei dvejiems metams, - teigia A. Pauža. - Dauguma pacientų, kurie turi peties sustingimą, dėl patiriamo skausmo apriboja judesius, tačiau judesių ribojimas tik pablogina situaciją. Paprastai pacientų noras gydytis yra susijęs su skausmo stiprumu ir kaip ilgai tai tęsiasi. Pacientai, kurie jaučia nedidelį skausmą ir diskomfortą, linkę delsti. Dauguma pasveiksta taikant nechirurginį gydymą, dažniausiai tai - kineziterapija, fizioterapiją. Sustingusių pečių reabilitacija yra labai skausminga ir ilga, gali užtrukti ne vienerius metus. Kai pacientai kreipiasi per vėlai ir yra pavargę nuo skausmo, galime atlikti operaciją, taip pat taikome procedūrą peties sąnario atpalaidavimą nejautroje, bet tai nereiškia, kad problema išsprendžiama. Po šios procedūros reikalinga reabilitacija“.

Didesnė rizika turėti peties sustingimą:

• Jei esate vyresni.
• Turėjote rotatoriaus manžetės (grupės sausgyslių peties sąnaryje) traumą.
• Sergate širdies ir kraujagyslių ligomis.
• Susidūrėte su skydliaukės problemomis.
• Sergate diabetu, artritu ar kitomis ligomis.

 Nėra įrodymų, jog aukštesni žmonės labiau pažeidžiami sporte, tačiau iš krepšinio žaidėjų dabartiniai treneriai reikalauja nevengti kontakto su priešininku, didelio greičio ir įspūdingų šuolių. Būtent tai lemia, jog sportuojančius persekioja įvairios traumos – rankų ir pėdų kaulų stresiniai lūžiai, menisko bei kelio raiščių plyšimai, įvairūs čiurnos sužeidimai.

„Bet kuriame sporte yra tam tikrų rizikų, tačiau tinkamos treniruotės ir pasirengimo lygis gali sumažinti jų tikimybę. Šiais laikais kiekvienam krepšininkui galėtų būti taikomas individualus treniruočių planas, nes jį sudaryti nėra sudėtinga, atlikus 3D biomechaninį judesių tyrimą. Jis parodo, kuriuos kūno raumenis būtina stiprinti, o kuriuos atpalaiduoti, taikant specialius tempimo pratimus, kad susižeidimo tikimybė būtų minimalizuota, - teigia „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas. - Svarbu suprasti ir tai, kad neatslūgstant krepšinio kaip sporto šakos populiarumui, daugėja ir sportuojančiųjų skaičius, todėl atletų viso ar tam tikrų kūno dalių biomechaninis vertinimas bei testavimas, apimantis griaučių – raumenų sistemos bei funkcinių judesių analizę, reikšminga holistinio bei multidisciplininio požiūrio dalis į judesių mokslą, mažinant riziką patirti traumas”.

Čiurnos minkštųjų audinių patempimas - populiariausia ūminė trauma tarp įvairaus amžiaus krepšininkų tiek žaidžiančių profesionaliai, tiek mėgėjų, įskaitant vaikus ir jaunuolius. Sporto medikų teigimu, pagal susižeidimų lygį krepšinis gerokai lenkia antroje vietoje esančią lengvąją atletiką ir trečioje futbolą. Toliau rikiuojasi karatė, imtynės, orientavimasis, irklavimas, plaukimas, dziudo ir dviračių sportas.

„Krepšinis itin populiarus tarp vaikų iki 18 metų amžiaus. Jaunimo įsitraukimas į šį žaidimą naudingas ir plėtojant socialinius santykius, lavinant asmenines lyderystės bei kitus protinius sugebėjimus, taip pat dedant stiprų pagrindą aktyviam bei sveikam gyvenimo būdui ateityje. Vis dėlto, be naudos sveikatai, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo bei griaučių - raumenų sistemos stiprinimo, kartais nepavyksta išlaikyti organizmo darnos ir išvengti traumų. Netinkama raumenų apkrova, mažinanti proprioreceptines kūno savybes, susiformavę biomechaniškai netaisyklingi judesiai, apjungiantys bėgimą, krypties keitimą, šuolius į aukštį bei nusileidimą, dažnai ir lemia apatinių galūnių traumas”, - sako „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas M. Aleckūnas 

Gydytojo teigimu, nuovargis, persitreniravimas, netinkamas atsistatymas po fizinių krūvių daro neigiamą įtakos kūnui, o pusiausvyros ir koordinacijos trūkumas mažina raumenų, stabilizuojančių tiek kelio, tiek čiurnos sąnarį, aktyvumą. Todėl tam tikri jungiamųjų audinių komponentai, kaip pavyzdžiui raiščiai, dažnai būna pertempiami.

„Ortopro” klinikoje įrengtame „3D Motion Lab“ centre atliekami neinvaziniai, inovatyvūs technologiniai medicininiai tyrimai, naudojant Švedų mokslininkų sukurtą „Qualysis“ judesių analizės sistemą. Pastaroji padeda įvertinti pagrindinius žmogaus motorinės sistemos kontrolės pokyčius bei atsižvelgiant į kliento poreikius, lūkesčius ir galimybes leidžia parengti individualią traumų prevencijos programą.

Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad maždaug pusės berniukų ir trečdalio mergaičių, lankančių užsiėmimus baseine, patirtos traumos buvo pečių lanko zonoje. Be to, tiek profesionalai, tiek mėgėjai dažnai turi ir pakitusią kūno laikyseną, kuri apibūdinama kaip „suapvalėjusių pečių“ ar padidėjusios kifozės (gr. kyphos reiškia sulinkęs, kuprotas – tai stuburo krūtinės dalies iškrypimas į nugarinę pusę).

„Dėl dažno viršutinės ir apatinės kūno dalies judesių pasikartojimo bei didelės generuojamos raumenų jėgos plaukimo metu, sportininkai rizikuoja susidurti su perkrovimo traumomis, kurios dažniausiai būna susijusios su pečių juostos aktyvumo sutrikimais. Dabartiniai neinvaziniai biomechaniniai tyrimai leidžia suprasti žmogaus griaučių – raumenų sistemos ypatumus bei tikslingai rekomenduoti, kaip įmanoma sumažinti traumų riziką tiek profesionaliems sportininkams, tiek sveiką gyvenimo būdą propaguojantiems asmenims. Jei pastebėjote, jog plaukimo metu tenka susidurti su nemaloniais pojūčiais viršutinėje ar apatinėje kūno dalyje, rekomenduojame užsiregistruoti kūno biomechaniniam tyrimui“, - sako „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas 

Lietuvoje atliktos apklausos rodo, jog maždaug 5 proc. moksleivių lanko treniruotes baseine, o po puikių mūsų atletų pasirodymų tarptautiniuose turnyruose plaukti kasmet nori vis daugiau vaikų. Pagal tik vieno iš sporto klubų pateikiamą informaciją, jų „Plaukimo akademijoje” per metus visoje šalyje laikytis ant vandens išmoksta apie pustrečio tūkstančio vaikų. Valstybės duomenų agentūra nurodo, jog masiškumu plaukimas Lietuvoje yra trečioje vietoje (10 tūkst. sportininkų) po krepšinio (24 tūkst. sportininkų) ir futbolo (20 tūkst. sportininkų). Ketvirtoje vietoje - tinklinis (4,5 tūkst. sportininkų).

„Plaukimas viena populiariausių fizinio aktyvumo formų, kurią praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės tiek sveiko gyvenimo būdo, tiek profesionalaus sporto tikslais. Tai unikali bei išskirtinė sporto šaka, kuri įgalina ir apatinės, ir viršutinės kūno dalies raumenų stiprinimą bei kartu lavina širdies – kraujagyslių sistemos pajėgumą. Optimalus amžius mokytis plaukti dažnai rekomenduojamas vaikams nuo penkerių metų, - tvirtina kineziterapeutas M. Aleckūnas. - Bet kokia fizinio aktyvumo forma, priklausomai nuo tenkančio intensyvumo ir energijos suvartojimo lygio, inicijuoja tam tikrus biomechaninius pokyčius žmogaus kūne. Ne išimtis ir plaukimas, kai nuolatiniai pasikartojantys judesiai tiek viršutinėje, tiek apatinėje kūno dalyje priverčia griaučių – raumenų sistemą prisitaikyti prie jai tenkančio specifinio fizinio krūvio“.

„Ortopro“ klinikos „3D Motion Lab” centre atliekami tyrimai leidžia įvertinti asmens laikyseną ir koreguoti ją kartu su kitais žmogaus atliekamais funkciniais judesiais, atsižvelgiant į paciento poreikius, lūkesčius bei galimybes.

Norint išvengti kifozės ar kitų laikysenos problemų baseine, rekomenduojama:

• Vandenyje kontroliuoti stuburo ir galvos poziciją.
• Stiprinti nugaros ir pilvo raumenis, kad būtų užtikrintas tinkamas stuburo stabilumas.
• Plaukti tinkamą atstumą ir atsižvelgti į savo gebėjimus, vengiant per didelio nuovargio.
• Po ilgų plaukimo seansų atlikti raminamuosius ir tempimo pratimus, kad atsipalaiduotų raumenys.

Jei dirbate su kompiuteriu ar atliekate pirštų ir rankų monotoniškus pasikartojančius judesius, turite didesnę riziką susirgti riešo kanalo sindromu. Tai būklė, kai užspaudžiamas vidurinis plaštakos nervas, sutrinka kraujotaka ir išsivysto pakitimai. Skausmas vargina labiausiai naktį. Negydant po truputį situacija tik blogėja.

„Simptomai paprastai vystosi palaipsniui ir apima nykščio, smiliaus ir vidurinio piršto tirpimą. Atsiranda naktiniai deginančio pobūdžio skausmai, reikia ieškoti patogios rankos padėties, ją purtyti. Labiausiai pacientus vargina ne pirštų tirpimas, o maudimas. Atsiradus naktiniam skausmui, sutrinka miegas ir tik tada dažniausiai pacientai kreipiasi į specialistus“, - sako „Ortopro“ klinikos gydytojas ortopedas-traumatologas Aleksandr Grinčuk

Riešo kanalo sindromo susirgimų skaičiai nuolat didėja - liga mažina darbo našumą, todėl nemažai darbuotojų dėl to priversti net keisti darbą ar veiklos pobūdį. Paskutiniaisiais metais, kai vis daugiau žmonių dirba iš namų, diagnozė nustatoma ir tiems, kuriems anksčiau tai negrėsė vien dėl ergonomiškesnės biuro aplinkos.

A. Grinčuk teigimu, pacientai dažniausiai skundžiasi pirštų tirpimu, skausmu ar dilgčiojimu, sumažėjusiu jų jautrumu, rankų patinimu, silpnumu, nesugebėjimu atlikti tam tikrų užduočių, reikalaujančių miklumo ar jėgos.

Riešo kanalo sindromo gydymas

Kai liga diagnozuojama anksti, dažniausiai chirurginė intervencija nereikalinga - taikomas konservatyvus gydymas: fizioterapija, mankštos, įtvaras nakčiai,  paskiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Dažnas riešo padėties keitimas ir tam tikrų pratimų atlikimas taip pat padeda pagerinti būklę.

Asmenims, sergantiems sunkia riešo kanalo liga, gali prireikti chirurginio gydymo.

Kaip išvengti riešo kanalo sindromo?

Nėra visiškai patikimos priemonės, užtikrinančios tunelinio riešo sindromo prevenciją, tačiau galite imtis veiksmų, kad sumažintumėte susirgimo riziką.

„Jei manote, kad jums gali būti riešo kanalo sindromas, nelaukite, kol išgirsite diagnozę, nes nervų pažeidimas gali būti negrįžtamas“- pataria gydytojas ortopedas-traumatologas A. Grinčuk. - Geros naujienos yra tai, kad galite sau padėti. Dažnai atpalaiduokite ranką ir naudokite kuo mažiau jėgos, kad atliktumėte judesius, suimkite kumštį ir lėtai ištieskite pirštus, kol jie bus tiesūs, venkite riešo maksimalaus lenkimo, pabandykite pakeisti rankas, kad atliktumėte užduotį, kuriai reikia tik vienos rankos, taip pat stenkitės, kad rankos ir riešai būtų šilti, atsipalaidavę“.

Profesijos, kurios didina riešo kanalo sindromo riziką 

• Meistrai, kurie naudoja elektrinius ir rankinius prietaisus, atlikdami pasikartojančius judesius
• Siuvėjos
• Žolės pjovėjai
• Dažytojai
• Pakuotojai
• Valytojai
• Kirpėjos ir kitos grožio specialistės

Taip pat kyla didesnė rizika žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, skydliaukės ligomis, įtakos turi ir nutukimas ar medžiagų apykaitos sutrikimai. Šio sindromo neišvengia ir namų šeimininkės ar jaunos mamos. Moterys serga dažniau nei vyrai.

Viena iš masiškiausių sporto šakų Lietuvoje išpopuliarėjo daugiau nei prieš šimtmetį. Skaičiuojama, jog visame pasaulyje kasmet kamuolį spardo virš 250 mln. aktyvių žaidėjų. „Ortopro“ klinikos medikų tvirtinimu, atlikti tyrimai rodo, kad futbolininkai daugiausiai sužeidimų patiria čiurnų ir kelių srityse.

„Dažniausiai arba statistiškai žaidėjai traumas patiria per rungtynes, o ne treniruočių metu. Tiek lėtinės, tiek ūmios kelia riziką, jog reabilitacija užtruks, o sportininkas praras ilgai ugdytus žaidimui reikalingus įgūdžius. Tačiau įvertinus įvairių susižeidimų tikimybę, galima sudaryti individualią treniruočių programą, kuri padės išvengti panašių atsitikimų. Tiek mėgėjų, tiek profesionalių sportininkų kūno biomechanikos analizė padeda suprasti žmogaus funkcionalumą bei nustatyti ir nuspėti griaučių – raumenų sistemos pokyčius“, - teigia „Ortopro“ klinikos kineziterapeutas Mantas Aleckūnas  

Gydytojo teigimu, futbolininkų traumos numatymas itin didelis iššūkis medicininiam personalui, ypač kalbant apie vaikus, kurių kaulų ir raumenų struktūra besiformuojanti bei dažnu atveju silpna. Remiantis statistiniais duomenimis, futbolo treniruotes kasmet lanko vis daugiau berniukų ir mergaičių. Pastaraisiais metais Lietuvoje šią sporto šaką aktyviai kultivuojančių ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus asmenų iki 18 metų amžiaus - maždaug 22 tūkst.

„Nėra abejonės, kad bet kokia sporto šaka suteikia itin teigiamą naudą visuomenės įsitraukimui į aktyvesnį gyvenimo būdą. Ypatingai futbolas skatina vaikų fizinį lavinimą nuo pat pirmųjų mokyklinio amžiaus dienų. Tačiau bet koks fizinis aktyvumas kaip ir profesionaliame sporte reikalauja tam tikrų kūno judesių išlavinimo. Tik tinkamai pasirengus, galima lankyti mėgstamos sporto šakos treniruotes, - tvirtina kineziterapeutas M. Aleckūnas. - Futbole žaidėjas nuolat keičia kryptis, atlieka šuolius, pagreitėjimus bei daugelį kitų judesių, kurie reikalauja ne tik bendrosios širdies ir kraujagyslių sistemos ištvermės, tačiau ir atitinkamos raumenų sprogstamosios jėgos bei aukšto kūno pusiausvyros bei koordinacijos lygio. Todėl sužinoti, kurias raumenų grupes reikia sustiprinti, tikrai būtų pravartu ir patiems mažiausiems futbolininkams“.

„Ortopro“ klinikos „3D Motion Lab“ centre atliekami kūno biomechaniniai tyrimai leidžia atsižvelgti į individualius sportininkų poreikius ir galimybes bei padeda suprasti traumų tikimybę. Po išsamios analizės koreguojamas treniruočių planas, kurio tikslas – susižeidimų prevencija. Biomechaninis tyrimas naudingas nustatant futbolininko raumenų jėgos pasiskirstymą kūne ir koordinacijos bei pusiausvyros sutrikimus. Taip pat suteikia informacijos apie galimas problemų ar sužeidimų rizikas bei padeda identifikuoti veiksnius, kurie lemia sportuojančio žmogaus sveikatą.

 Dažniausios futbolininkų traumos

1. Čiurnų raiščių patempimas, trūkimas.
2. Achilo sausgyslių patempimas, trūkimas.
3. Kelių raiščių plyšimas, menisko pažeidimai.
4. Raumenų patempimai.
5. Galvos, veido, riešo ir rankos traumos.