Epikondilitas praeina, bet vis grįžta: nemaloni tiesa, kurios niekas nepasako

Yra žmonių, kuriems epikondilitas nėra vienkartinė trauma ar trumpas nepatogumas, o nuolat pasikartojanti problema, kuri tarsi dingsta, kai sumažinamas krūvis, ir vėl sugrįžta vos tik ranka pradeda dirbti taip, kaip reikalauja sportas, darbas ar aktyvus gyvenimo būdas. Iš pradžių tai būna tik lengvas tempimas po treniruotės, vėliau – diskomfortas ryte, o dar po kurio laiko net paprasčiausias puodelio pakėlimas ar rankenos pasukimas ima priminti, kad problema niekur nedingo, ji tik kantriai laukė.

Dažniausiai tokie žmonės yra rakečių sporto žaidėjai, golfo entuziastai, laipiojantieji arba jėgos sporto atstovai, kurie jau ne kartą buvo priversti stabdyti treniruotes, ilsėtis, keisti planus ir tikėtis, kad „šį kartą gal jau tikrai praeis“, tačiau realybė būna ta pati – po kelių savaičių ar mėnesių skausmas grįžta, kartais net stipresnis nei anksčiau.

Kodėl epikondilitas taip dažnai tampa užburtu ratu?

Pagrindinė priežastis slypi ne pačiame skausme, o tame, kaip jis suprantamas ir gydomas. Epikondilitas dažnai laikomas uždegimu, kurį reikia nuraminti poilsiu, tepalais ar laikinu krūvio sumažinimu, tačiau iš tiesų daugeliu atvejų tai yra sausgyslės struktūros pakitimas, kai ji praranda gebėjimą tolygiai ir saugiai perduoti jėgą iš raumens į kaulą.

Kai sausgyslė ilgą laiką apkraunama netinkamai arba, priešingai, per ilgai saugoma ir visai neapkraunama, jos vidinė struktūra pradeda keistis – kolageno skaidulos praranda kryptingą išsidėstymą, ima orientuotis chaotiškai, formuojasi randinis audinys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tankus ir net tvirtas, tačiau realiomis sąlygomis nebesugeba efektyviai perduoti jėgos ir neatlaiko staigių judesių, greičio pokyčių bei didelių apkrovos šuolių.

Būtent dėl to skausmas gali trumpam sumažėti, tačiau pati problema išlieka ir pasireiškia iš naujo, vos tik ranka grįžta prie realių apkrovų.

Kodėl gydant epikondilitą vien poilsio neužtenka?

Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos pabrėžia sausgyslių fiziologijos tyrimai, yra tai, kad sausgyslė neatsistato nuo visiško poilsio, o priešingai – be mechaninio signalo ji pradeda silpnėti. Ilgalaikis krūvio vengimas sukuria vadinamąjį „apkrovos nuėmimo“ efektą, kai sausgyslė negauna aiškios informacijos, kokia kryptimi ir kaip ji turėtų stiprėti.

Šį principą aiškiai įvardija ir vienas žinomiausių sausgyslių tyrėjų pasaulyje, Keith Baar, pabrėžiantis, kad tinkamai dozuota apkrova yra ne problema, o sprendimas, leidžiantis sausgyslei atkurti tvarkingą, kryptingą kolageno struktūrą.

Koks epikondilito gydymas iš tikrųjų veikia?

Efektyvus epikondilito gydymas prasideda nuo suvokimo, kad sausgyslei reikia lėtos, kontroliuojamos ir kryptingos įtampos, o ne staigių judesių ar didelio svorio. Čia itin svarbų vaidmenį atlieka izometriniai pratimai, kurių metu raumuo ir sausgyslė dirba be judesio, bet su pastovia apkrova.

Tokios apkrovos metu:

• stipresnės sausgyslės vietos palaipsniui pavargsta,
• apkrova pasiskirsto tolygiau,
• silpnesnės zonos gauna signalą stiprėti.

Svarbiausia, kad ši apkrova būtų jaučiama kaip įtampa ar deginimas, bet ne kaip aštrus, duriantis skausmas, nes būtent pastarasis signalizuoja apie per didelį stresą konkrečioje vietoje.

Kodėl neužtenka vienos rankos padėties?

Žmonėms, kuriems epikondilitas kartojasi, dažnai būdinga tai, kad problema apima ne vieną konkretų raumenį ar sausgyslės tašką, o visą alkūnės apkrovos sistemą. Dilbio tiesiamieji, lenkiamieji, sukamieji raumenys ir net tricepsas jungiasi aplink tą patį sąnarį, todėl apkraunant ranką tik vienoje padėtyje dalis audinių lieka „neįtraukti“ į atstatymo procesą.

Dėl šios priežasties izometrinė apkrova turėtų būti taikoma skirtingose alkūnės ir riešo pozicijose, kad sausgyslė gautų visapusišką signalą stiprėti per visą savo ilgį, o ne tik viename jautriausiame taške.

Kaip stiprinti sausgyslę, kad epikondilitas nebegrįžtų?

Kai skausmas sumažėja arba visai išnyksta, dauguma žmonių daro esminę klaidą – jie nustoja dirbti su sausgysle, manydami, kad problema jau išspręsta. Tačiau būtent šis etapas yra kritinis, nes sausgyslė dar nėra pasiruošusi atlaikyti staigių sportinių krūvių be papildomo paruošimo.

Prevencinis sausgyslės stiprinimas remiasi tais pačiais principais kaip ir gydymas, tik mažesnėmis apkrovomis ir trumpesnėmis sesijomis. Reguliari, trumpa izometrinė apkrova leidžia sausgyslei palaikyti struktūrinį stiprumą ir sumažina tikimybę, kad skausmas sugrįš net ir intensyviai sportuojant.

Kodėl tai ypač svarbu rakečių sporte ir golfe?

Rakečių sporte ir golfe alkūnės sausgyslės patiria nuolatinius ir staigius jėgos pokyčius, kuriems nepasiruošusi struktūra tiesiog neatlaiko. Kai sausgyslė sustiprinta ir pripratusi prie izometrinės įtampos, ji daug geriau susidoroja su smūgio momentais, staigiais pagreitėjimais ir stabdymu, o sportininkas gali treniruotis be nuolatinės baimės, kad skausmas vėl sugrįš.

Pagrindinė mintis

Epikondilitas nėra problema, kuri išnyksta nuo laukimo. Tai problema, kuri išnyksta tada, kai sausgyslė vėl išmoksta saugiai priimti apkrovą. Žmonės, kurie tai supranta ir pradeda dirbti su sausgysle nuosekliai, dažniausiai ne tik atsikrato nuolat pasikartojančio skausmo, bet ir atranda visiškai kitokį, stabilesnį santykį su savo sportu ir kūnu.