Čiurnos patempimas ar lūžis – simptomai, skirtumai ir ką daryti
Patyrus čiurnos traumą, dauguma žmonių užduoda tą patį klausimą: ar tai tik patempimas, ar vis dėlto lūžis? Abu sužalojimai sukelia skausmą, patinimą ir mėlynes, todėl atskirti juos be gydytojo ir tyrimų gali būti sudėtinga. Vis dėlto yra keletas požymių, kurie padės įvertinti situacijos rimtumą ir priimti teisingą sprendimą – kada galima gydytis namuose, o kada būtina skubėti į kliniką.
Kodėl tai svarbu?
Čiurnos traumos yra vienos dažniausių ortopedijos praktikoje. Tarptautinės epidemiologinės apžvalgos, publikuotos žurnale Sports Medicine (Doherty ir kt., 2014), rodo, kad kasmet pasaulyje užregistruojama 2–7 čiurnos patempimo atvejai 1000 gyventojų, o tarp aktyviai sportuojančių žmonių šis skaičius siekia net 15 atvejų. JAV duomenimis, kasdien nutinka apie 25 000 čiurnos patempimų, o tai sudaro apie penktadalį visų sporto traumų.
Problema ta, kad patempimo ir lūžio simptomai gali atrodyti labai panašiai. Abiem atvejais čiurna ištinsta, skauda, atsiranda kraujosruvos. Problema ta, kad patempimo ir lūžio simptomai gali atrodyti labai panašiai. Abiem atvejais čiurna ištinsta, skauda, atsiranda kraujosruvos. Medicinos žurnalas American Family Physician (Judd ir Kim, 2002) atkreipia dėmesį, kad pėdos lūžiai neretai klaidingai palaikomi paprastais patempimais – ypač kai žmogus delsia kreiptis į gydytoją ir bando gydytis savarankiškai.
Kas nutinka patempus čiurną?
Patempimo metu pažeidžiami raiščiai – stiprūs jungiamojo audinio pluoštai, jungiantys kaulus ir užtikrinantys sąnario stabilumą. Priklausomai nuo jėgos, veikusios sąnarį, pažeidimas gali būti skirtingo laipsnio.
-
- I laipsnis (lengvas) – raiščių skaidulos šiek tiek ištemptos, bet vientisos. Jaučiamas lengvas skausmas ir nedidelis patinimas. Funkcija beveik neprarasta. Tai sudaro apie 45 % visų atvejų.
- II laipsnis (vidutinis) – dalinis raiščio plyšimas. Skausmas ryškesnis, atsiranda pastebimas tinimas ir kraujosruva, čiurnos sąnarys jaučiasi nestabilus. Sudaro apie 35 % atvejų.
- III laipsnis (sunkus) – visiškas raiščio plyšimas. Stiprus skausmas, didelis patinimas, ryški mėlynė, sąnarys nestabilus. Sudaro apie 20 % atvejų. Svarbu: III laipsnio patempimo simptomai gali būti praktiškai tokie patys kaip lūžio.
Kas nutinka lūžio atveju?
Lūžio metu nukenčia ne raiščiai, o kaulai – dažniausiai šoninės kulkšnies arba vidinės kulkšnies kaulai, kartais abu. Svarbu žinoti, kad pasukus čiurną gali įvykti ir vadinamasis avulsinis lūžis – tai situacija, kai raiščio trūkimo metu atitrūksta smulkus kaulo fragmentas. Toks lūžis dažnai neatpažįstamas be rentgeno tyrimo, o jo gydymas skiriasi nuo paprasto raiščių patempimo.
Kaip atskirti: pagrindiniai požymiai?
Nė vienas požymis atskirai negarantuoja tikslios diagnozės – tai gali padaryti tik gydytojas, atlikęs klinikinius testus ir rentgeno tyrimą. Vis dėlto, yra keletas skirtumų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Požymiai, labiau būdingi patempimui:
-
- Skausmas daugiausia minkštuosiuose audiniuose;
- Patinimas atsiranda laipsniškai per kelias valandas;
- Galima šiek tiek remtis ant kojos, nors tai skausminga;
- Skausmas stipriausias judinant sąnarį, bet sumažėja ramybėje;
- Kraujosruvos atsiranda šonuose, aplink kauliukus.
Požymiai, labiau būdingi lūžiui:
-
- Stiprus, aštraus pobūdžio skausmas tiesiogiai ant kaulo;
- Patinimas atsiranda labai greitai – per kelias minutes;
- Neįmanoma atsistoti ar priminti kojos – net lengviausias prisilietimas sukelia stiprų skausmą;
- Matoma deformacija – nenatūrali pėdos ar čiurnos padėtis;
- Girdėjote traškesį ar trakštelėjimą traumos metu;
- Skausmas neatlėgsta net visiškoje ramybėje;
- Svarbu: sunkaus (III laipsnio) patempimo ir lūžio simptomai dažnai sutampa. Todėl esant bet kokiai abejonei, kreipkitės į gydytoją.
Kada kreiptis į gydytoją nedelsiant?
Skubiai kreipkitės į ortopedą-traumatologą arba priėmimo skyrių, jei po traumos pastebite bent vieną iš šių požymių:
-
- Negalite atsistoti ant kojos;
- Matoma aiški deformacija – pėda ar čiurna atrodo nenatūraliai;
- Labai greitas ir stiprus patinimas;
- Koja tirpsta arba bąla;
- Stiprus skausmas, kuris nemažėja net ramybėje ir vartojant vaistus nuo skausmo;
- Po 3–5 dienų, nepaisant pirmosios pagalbos priemonių, skausmas ir patinimas nemažėja arba didėja.
Ką daryti per pirmąsias valandas po traumos?
Nepriklausomai nuo to, ar įtariate patempimą, ar lūžį, per pirmąsias minutes ir valandas po traumos galite imtis kelių pagrindinių veiksmų.
-
- Apsaugokite koją. Nustokite judėti, nesilankstykite ant sužeistos kojos. Jei reikia judėti – naudokite ramentus arba kitą asmenį kaip atramą.
- Šaldykite. Per pirmąsias 48 valandas dėkite šaltus kompresus po 15–20 minučių kas 2–3 valandas. Ledą visada vyniokite į audeklą – nedėkite tiesiogiai ant odos.
- Suteikite kompresiją. Apjuoskite čiurną elastiniu bintu arba užsidėkite čiurnos įtvarą. Svarbu – nesuveržkite per stipriai, kad nesutrikdytumėte kraujotakos. Jei pirštai bąla ar tirpsta – atlaisvinkite.
- Pakelkite koją. Laikykite sužeistą koją pakeltą aukščiau širdies lygio – tai padės sumažinti patinimą. Nakčiai pasidėkite po koja pagalvę.
- Jei skausmas stiprus – galite vartoti nereceptinius vaistus nuo skausmo (pvz., ibuprofenas ne tik malšina skausmą, bet ir mažina uždegimą). Tačiau jei skausmas nepakeliamas – tai dar vienas signalas, kad reikia kreiptis į gydytoją.
Dažniausios klaidos po čiurnos traumos
-
- „Patempimas – nieko tokio“. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad apie 30–40 % pacientų, negavusių tinkamos reabilitacijos po patempimo, vėliau susiduria su lėtiniu čiurnos nestabilumu. Pagal Journal of Athletic Training duomenis, čiurnos nestabilumas gali pasireikšti iki 70 % asmenų, patyrusių ūminę traumą, o artrozė – apie 40 % pacientų per 10 metų po pirminės traumos.
- „Jei galiu eiti – tikrai ne lūžis”. Ne visada. Pasitaiko lūžių, su kuriais žmogus gali vaikščioti (ypač avulsiniai lūžiai). Galėjimas šlubčioti neleidžia atmesti lūžio.
- „Reikia kuo ilgiau gulėti”. Šiuolaikinė medicinos literatūra vis labiau palaiko ankstyvo judesio strategiją. Tai reiškia – pradėti lengvus, skausmo nekeliančius judesius per pirmąsias 48 valandas, jei tai leidžia gydytojas.
- „Gipsas visada geriau nei įtvaras”. Moksliniai duomenys, apibendrinti British Journal of Sports Medicine, rodo, kad daugeliu atvejų elastiniai įtvarai yra pranašesni už gipso imobilizaciją. Žmonės greičiau sveiksta naudodami įtvarus, nes su jais koja išlieka šiek tiek judri, o tai svarbu sąnario atsigavimui.
Gijimo trukmė: ko tikėtis?
Gijimo laikas priklauso nuo sužalojimo pobūdžio ir sunkumo:
-
- Lengvas patempimas (I laipsnis): 1–3 savaitės. Dažniausiai užtenka poilsio, šaldymo ir palaipsnio grįžimo prie veiklos.
- Vidutinis patempimas (II laipsnis): 3–6 savaitės. Dažniausiai reikalingas įtvaras ir kineziterapija.
- Sunkus patempimas (III laipsnis): 8–12 savaičių. Gali prireikti ilgalaikės reabilitacijos, retais atvejais – operacijos.
- Čiurnos lūžis: 6–12 savaičių imobilizacijos, po to – reabilitacijos laikotarpis. Sudėtingesniais atvejais gijimas gali trukti ir ilgiau.
Straipsnis parengtas informaciniais tikslais ir negali pakeisti gydytojo konsultacijos. Patyrus čiurnos traumą ir esant abejonių, visada kreipkitės į ortopedą-traumatologą.
Straipsnį parengė „Ortopro” ortopedijos klinikos komanda, remiantis gydytojų ortopedų-traumatologų ir kineziterapeutų rekomendacijomis.
Daugiau apie čiurnos traumas ir gydymo metodus galite paskaityti kituose mūsų straipsniuose:
https://ortopro.lt/ciurnos-raisciu-patempimo-gydymas-kokia-itaka-tai-tures-pedos-sveikatai-ateityje/
https://ortopro.lt/ciurnos-patempimas-ka-daryti/
Čiurnos stiprinimo pratimus po traumos galite rasti mūsų Youtube kanale kineziterapeutų pratimus https://www.youtube.com/watch?v=eCq2CCKCMM4&list=PLlCiepucmD9SaHi5ZlwAEnkwcddd5uesq&index=13
Šaltiniai ir nuorodos:
Bachmann LM ir kt. „Accuracy of Ottawa ankle rules to exclude fractures of the ankle and mid-foot: systematic review.” BMJ, 2003.
Doherty C ir kt. „The incidence and prevalence of ankle sprain injury: a systematic review and meta-analysis.” Sports Medicine, 2014.
Stiell IG ir kt. „A study to develop clinical decision rules for the use of radiography in acute ankle injuries.” Annals of Emergency Medicine, 1992.
